Psichologė pataria: kodėl prieš 4 metus išsiskyrusi su meilužiu moteris nesugeba pamilti kito vyro?

Aš buvau vieniša. Man ne vis vien, su kuo jis gyvena. Norėjau būti su juo. Kai jau reikėjo konkrečiai kalbėtis apie mudviejų ateitį, aš pabūgau šeimos ardytojos vaidmens ir „dėjau į padus“. Jo namuose jau dėjosi skyrybų nuotaikų veiksmai. Aišku jis baisiausiai supyko. Nei likti pakenčiamuose santykiuose su šeima, nei manimi bepasitikėti. Jis sunkiai tvardėsi, bet perpykęs metė mane. Man buvo pasaulio pabaiga. Ašaros, klyksmai, atsiprašinėjimai ir kas tik gali būti geriausia. Niekas nepadėjo. Jis metė mane. Vis ilgiuosi savo mylimojo. Nors gerai žinau, kad mūsų traukinys nuvažiavo į priešingas puses ir niekada nebevažiuosime kartu.
Kai pamatau jį, tai nusmelkia visą kūną. Atrodo, kad nugriūsiu. O jau praėjo 4 metai, kai aš jo nebeturiu. Susiradau kitą draugą. Negaliu jo pamilti. Daug pykstamės, nes jo nemyliu nė trupučio. Be jo blogai, o su juo negerai.  Taip ir tampomės. Erzalynė ir tiek. Vis laukiu ir žinau, kad niekada nesulauksiu to laiko, kai su mylimuoju buvome kartu. Aš esu kalta dėl skyrybų. Kaip atsitiesti po tokio neapgalvoto poelgio? Kaip pamilti kitą žmogų? Viena būti nenoriu, o jo jau niekada nebebus. KĄ MAN DARYTI? KAIP ELGTIS? AČIŪ JUMS. Stanislava

Sveiki, Stanislava, ir ačiū, kad pasidalinote savo ilgamete istorija.

Ačiū, Stanislava, kad pasidalinote savo ilgamete istorija. Kad ir kaip norėčiau padėti jums priimti tinkamą sprendimą, tikrai negaliu pasakyti, ką jums daryti. Galiu tik pasidalinti, kaip matau jūsų situaciją, ir galbūt tai padės jums pasukti savo gyvenimą pageidaujama vaga.

Man atrodo, kad ilgą laiką jūs buvote nelygiaverčiuose santykiuose, tenkinotės meilužės statusu: jūsų išrinktasis buvo vedęs vyras, jūs – netekėjusi vieniša moteris. Tai, kad vyriškis iškart nepriėmė sprendimo skirtis, ir tokie nelygūs santykiai tęsėsi net 11 metų rodo, kad juose greičiausiai nesijautėte vertinama.

Greičiausiai jūs niekada ir nebuvote ir, tiesą sakant, iki šiol nesate pasirengusi lygiaverčiam ryšiui.  Galbūt nesijaučiate verta pilnaverčio ryšio, todėl jūsų dėmesį ir patraukė „užimtas“ vyras, o dabar – „nemylimas“ vyras. Ko gero, jūs nesijaučiate verta, kad savo santykiuose kažkam būtumėte vienintelė, mylima ir  mylinti pati. Moteris, abejodama, kad gali būti mylima, neretai įsitraukia į beviltiškus santykius, kad vėliau turėtų sau pasiteisinimą, kad vis tiek iš to ryšio nebuvo galima labai daug ko tikėtis.

Beje, ne taip retai įsitraukimo į santykius su vedusiu vyru priežastis yra gilus tėvo ilgesys ir jo meilės trūkumas. Negavusi pakankamo tėvo patvirtinimo, moteris stokoja pasitikėjimo savimi ir savo moteriškumu, abejoja savo, kaip asmenybės, vertingumu.

Kodėl save nuvertinate?

Jūs prisiėmėte sau „šeimos ardytojos“ rolę, nors šeimos santykius žlugdė ir žmonai neištikimas buvo jūsų draugas. Žinoma, kad tai labai sunki našta, tad jausdama įtampą dėl tokios atsakomybės, galėjote pradėti trauktis.

Visgi vyriškis nepanoro jūsų sulaikyti, priešingai – atstūmė. Jūs kalbate apie jį labai idealizuotai, taip tarytum sulaužėte jo pasitikėjimą jumis, tačiau pati pasitikėjote  žmogumi, kuris 11 metų apgaudinėjo savo tikrą žmoną ir greičiausiai nebuvo visiškai skaidrus ir su jumis.

Vėliau jūs susiradote draugą, kurio nemylite, ir kuriam taip pat priimtini nekokybiški jūsų santykiai – su juo nuolat pykstatės, jis greičiausiai taip pat jaučia, kad jo nemylite. Visa tai labai aiškiai kalba apie viena, Stanislava: jūs pati nevertinate savęs. Taipogi, jūs nuvertinate save taip stipriai, kad net renkatės būti su bet kuo, kad tik nebūtumėte su savimi.  

Kodėl taip yra, tiksliai atsakyti sunku. Iš jūsų išdėstytų gyvenimo fragmentų, galima būtų daryti prielaidą, jog jums vis dar tebetrūksta tėviškos šilumos, saugumo, tėviškos meilės. Viduje vis dar esate maža mergaitė, kurios nemyli tėtis. Už visa tai ši mergaitė kaltina save, jai labai baugu būti vienai gyvenime, tam ji yra visiškai nepasiruošusi. Jūsų vidinė mergaitė vis dar klausia: „ką man daryti, kaip elgtis?“

Vienas pirmųjų žingsnių, kurie galėtų jums padėti – nustoti save kaltinti dėl išsiskyrimo su mylimu žmogumi.

Manau, šioje situacijoje pirmiausia turėtumėte atsigręžti į save pačią. Jums svarbu suprasti, kad vertingą ir mylimą jus daro ne kitas žmogus. Juk dabar pati ir esate tas žmogus, kurio nemylite, dabartinis jūsų draugas – tik viso to atspindys. Žinau, kad pasakyti gerokai lengviau nei padaryti – tikrai nelengvas kelias pradėti mylėti save, ypač jei visą gyvenimą elgeisi priešingai.

Vienas pirmųjų žingsnių, kurie galėtų jums padėti – nustoti save kaltinti dėl išsiskyrimo su mylimu žmogumi. Supraskite, santykius kuria du žmonės, tad atsakomybę už savo veiksmus taip pat reikėtų dalintis abiems. Nemanau, kad vienas jūsų neapgalvotas poelgis apvertė visą judviejų ryšį: jei tas vyras būtų labai norėjęs būti su jumis, greičiausiai ir būtų.

Kitas dalykas, galintis padėti geriau pasijausti – optimistiškesnis požiūris į gyvenimą. Rašote: „žinau kad niekada nesulauksiu to laiko kai su mylimuoju buvome kartu“.

Taip, su šiuo žmogumi gal jau nebesies jokie santykiai, tačiau tai nereiškia, kad ateityje jūs negalite sukurti abipusiai lygiaverčių santykių, kuriuose vyrautų tikra abipusė meilė, pagarba ir pasitikėjimas. Tai, kokia esate šiandien ir kaip jaučiatės, nesitęs visą gyvenimą, nors taip ir gali atrodyti, ypač, jei žvelgiate į gyvenimą iš tos nemylimos, tėčio paliktos mergaitės pozicijos.

Taigi, Stanislava, tol, kol nepradėsite mylėti ir gerbti savęs, kol meilės ir supratimo ieškosite kituose, nuolat jausite tuštumą, ilgesį ir sielos alkį, neišsipildymo jausmą ir nuoskaudą: tavęs nemyli, o jei myli – palieka.
Linkiu jums, Stanislava, sėkmės atrandant kelią į savo pačios širdį ir kuo daugiau optimizmo gyvenime!

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com