Psichologė pataria: Meilė truko 3 metus, o dabar ją baigia nužudyti tarpusavio kivirčai. Ar įmanoma išgelbėti santykius?

Po tokių konfliktų kiekvienas užsidarom savy, nutolstam, po to vėl suartėjam. Tokie santykių atšalimai mane labai slegia, aš pasidarau dirglus, pavydus, agresyvus. Pradėjau jaustis nebemylimas, atvėsusi ir aistra, o kartais atrodo, kad mus laiko tik graži praeitis ir prisirišimas.  
Ramune, nebežinau kaip elgtis toliau. Kartais atrodo, nieko nebus, mes nelaimingi, po tiek metų vis dar aiškinamės santykius, tačiau jaučiu, kad meilė yra ir tai teikia vilčių. Neįsivaizduoju šalia savęs kito žmogaus, nes tiek visko patirta kartu, išgyventa, žinomi visi niuansai kitame, savyje... Gal galit kažkaip pakomentuot, patart, kaip išeit iš to užburto rato?  Justas.

Sveikas, Justai. Iš tavo laiško man susidarė įspūdis, kad tu pats neblogai supranti, kas su jumis vyksta. Įsitraukėte į galios kovas, nebesaugote vienas kito, skaudinate, nebepalaikote. 

Kiekviena pora savo gyvavimo metu praeina kovos etapą: kas teisus, kieno bus viršus, kas protingesnis ir pan. Jei kova užsitęsia ir nepereina į kooperaciją, santykiams iškyla rimtas pavojus. Į santykį netrunka įsibrauti šaltis, atsiranda abejonės, nuoskaudos, nusivylimai, kartėlis, pyktis, noras užsidaryti savyje. Anksčiau savaime suprantamas bendrumo jausmas ima blėsti, pradeda darytis nebeaišku, kodėl esama kartu. Abu žmonės nebemato to, kas jungia ir yra gerai, o į kitą pradeda žiūrėti kaip į priešą.

Šiuo metu tikrai atėjęs momentas, kai kalbos ir aiškinimaisi nebepadeda, o veda į dar didesnę aklavietę. Reikia kažko kita, galbūt tiesiog apkabinti vienas kitą ir patylėti.

Vis dėlto tu rašai, kad jauti, jog meilė tebėra gyva. Jei taip, tuomet reikia pradėti puoselėti savo meilę. Pats žinai, jog nepuoselėjamas gražiausias sodas apauga piktžolėmis. Meilės erdvė tarp dviejų žmonių taipogi turi būti nuolat skaidrinama. Šiuo metu tikrai atėjęs momentas, kai kalbos ir aiškinimaisi nebepadeda, o veda į dar didesnę aklavietę. Reikia kažko kita, galbūt tiesiog apkabinti vienas kitą ir patylėti, o galbūt kurį laiką pabūti atskirai: apmąstyti, ką kiekvienas galite keisti, pasiilgti vienas kito ir vėl atrasti iš naujo, dėl ko norite būti kartu. 

Abu esate jautrūs, pažeidžiami, labai skausmingai reaguojate į kritiką, pastabas. Natūralu, juk labiausiai gali įskaudinti būtent tas, kuris arčiausiai, kuriam esame atsivėrę. Kaip tik todėl jums labai svarbu pradėti saugoti vienas kitą, kalbėti ir elgtis vienas su kitu labai atsargiai lyg su trapiausiomis būtybėmis, visom išgalėmis stengtis neįžeisti vienas kito. Jei jaučiate, kad kyla susierzinimas, kartais geriau išeiti į kitą kambarį, nukreipti dėmesį į ką nors kita, palaukti, kol nurimsite. Visada geriau pasakyti kitam, kas nepatinka, tada, kai abu būsite nurimę ir gerai nusiteikę. Atvėsę ir nusiraminę žmonės gali vienas kitą lengviau išgirsti.

 Dar viena išeitis – parašyti vienas kitam, išdėstyti, kaip jaučiatės ir ko vienas iš kito norėtumėte. Laiškai gali leisti išvengti pykčio protrūkių ir kvailysčių, kurių galbūt prikalbėtumėte besiginčydami.  Stenkitės matyti vienas kitame šviesiąsias puses ir nesureikšminti trūkumų. Jei ieškai, kaip apkaltinti kitą, jei ieškai dalykų, kurie rodo, kad bendros ateities nėra, visa tai ir randi. Kai pastebi, kas gera, gėris ir suveši. Pradėjęs nuo savęs, nuo tų nesutarimų priežasčių, kurias gali atrasti savyje, gali jas po truputėlį mažinti, kontroliuoti.

Nusiteik ne kovoti ir rasti „kaltąjį“, o saugoti mylimą žmogų, išklausyti ir pabandyti suprasti jį. Jei nuolatos priminsi sau, kas tame žmoguje tave traukia, kas tau labiausiai jame patinka, manau, netrukus pastebėsi, kad santykiai ims gerėti.  Gražių tau jausmų, Justai, ir sėkmės.  

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com