Psichologė pataria: mergina nesupranta, ar vaikinas tikrai ją myli ar tik tempia laiką. Kaip elgtis?
Sveiki, Ramune. Su vaikinu draugaujame pusantrų metų. Kartu negyvename arba galima sakyti, jog gyvename pusiau, tačiau praleidžiame daug laiko kartu (po kelias dienas ar savaites). Santykių pradžioje, kaip ir pas visus, viskas buvo tobula. Dėmesys iš jo pusės, gražūs žodžiai, apkabinimai ir pan. Vėliau, „drugeliams pilve“ nurimus, jis šiek tiek atšalo. Iš pradžių, teisinosi tuo, kad mokslai, diplominis, ir pan. Buvau ir esu supratinga. Pralaukiau tą etapą. Net nežinau, kur bėda. Esmė ta, jog iš jo elgesio matau, kad jam rūpiu, tačiau kartais, toks jausmas, kad jis būna su manimi tik dėl to, kad patogu, arba kad pripratęs...
Susipykus, kartą net pareiškė, jog nežino, ar myli mane kaip savo moterį, ar kaip draugę. Pašnekam apie apsigyvenimą kartu, keliones artimiausiu metu. Bet vis tiek, jausmas, kad aš jam nebeįdomi arba jis nuo manęs pavargo, neapleidžia. Klausiau jo šito. Sakė, kad jeigu jam būtų su manimi blogai – tiesiog nebūtume kartu, jog per tiek laiko turėjau suprast, kad jis nori būti su manimi. Kaip ir minėjau, kartais nesuprantu jo elgesio. Vieno konflikto metu, jis pareiškė, kad keisčiau savo tam tikras būdo savybes, kurios jam nepatinka, arba kitaip bus viskas baigta. Mane toks pareiškimas šokiravo. Juk šitą žmogų myliu, stengiuosi daryt viską, kad jam būtų su manimi gerai, kad būtų laimingas. Jo netekti, man būtų pasaulio pabaiga. Ir žinoma, aš stengiuos tas blogąsias savybes šalinti. Stengiuosi visomis jėgomis. Stengiuosi būti tokia, kokia buvau santykių pradžioje, kokia jam ir patikau (kalba eina apie elgesį ar būdo savybes).
Visu šiuo įtemtu laikotarpiu, tapau labai jautri. Vos pasako piktesnį žodį – puolu į ašaras. Vos apsipykstam – prisigalvoju, kad dabar jau viskas, skirsimės, negaliu susikaupti darbe, ašaros liejasi pačios. Ir viskas dėl to, jog man siaubingai skaudu, kad nežinau, ką iš tiesų tam žmogui reiškiu, ar jis būna su manimi tik dėl jam žinomų priežasčių. O jis man reiškia viską.
Per tą laikotarpį, kad mane myli, girdėjau tik santykių pradžioje. Visada tik aš pareiškiu, kad pasiilgau, kad myliu, kad jis man svarbus, rūpinuosi juo, pasidomiu, kaip sekėsi, kaip praėjo diena ir t.t. Iš jo pusės man to trūksta.
Taigi, iš vienos pusės, atrodo, kad turėčiau nerimauti dėl santykių, iš kitos – tam tikri jo veiksmai parodo, (arba man taip rodosi), kad viskas gerai. Ką daryt – neįsivaizduoju. Tiesiog norėčiau, kad pasikeistų dabartinė situacija. Ta nežinia, kaip yra viskas iš jo pusės, ir kaip bus toliau, mane tiesiog žudo. Visokeriopai. Ačiū. Diana
Sveika, Diana. Atrodo, esi situacijoje, kai nebeišeina sau meluoti, paneigti nemalonios realybės, nors vis dar iš paskutiniųjų nori tikėti, kad nėra taip, kaip tu jauti, ir trokšti toliau laikytis įsikibusi savo iliuzijos, kad jūsų santykiai yra geri, ir nieko bloga juose nevyksta, kad tau tik atrodo taip, kaip atrodo, o iš tikrųjų viskas yra gerai. Mano atsakymas tau gali būti nemalonus, pasirodyti žiaurus, o kai kurie teiginiai – tiesiog negailestingi, visgi geriau matyti realybę tokią, kokia ji yra, nei toliau meluoti, mulkinti ir apgaudinėti save. Kviečiu tave būti sąmoningai apie save, savo santykius ir gyvenimą.
Abejonės dėl draugo jausmų greičiausiai apninka ne veltui, šiaip sau paprastai nesivaidena, juolab, kad tam yra aiškių prielaidų: barnio metu draugas aiškiai pasakė, kad nežino, ar tave myli, taip pat – jog nori išsiskirti, jei tu nepasikeisi (o tu, ko gero, tikrai labai stipriai nepasikeisi), jis nepakankamai tavimi domisi, rūpinasi.
Manau, tu jauti, kad vaikinas nepriima tavęs tokios, kokia esi, kad tu tarsi turi būti kitokia, atitikti kažkokį idealą, galbūt tokį, kokį sukūrei jam jūsų bendravimo pradžioje, tokį, kad jam patiktumei. Taigi, sukūrei iliuziją apie save: kad esi geresnė nei esi iš tikrųjų. Tavo dabartiniai jausmai, mintys, būsena rodo, kad nesijauti rami, saugi, atsipalaidavusi, jūsų santykyje nėra laisvumo, lengvumo: tu dedi be galo daug pastangų, negali būti savimi, esi išsigandusi, bijai, kad jis tave paliks, verki dėl menkiausių nesklandumų, smulkmenų, neatitikimų šiame santykyje. Greičiausiai tu gyveni iliuzija, kurią susikūrei apie savo vaikiną: kad jis yra tobulas ir vienintelis tau tinkantis.
Didžiausia bėda, manau, yra tavo emocinė priklausomybė nuo savo draugo.
Didžiausia bėda, manau, yra tavo emocinė priklausomybė nuo savo draugo: rašai, kad jis yra tau visas gyvenimas, kad be jo negali gyventi, o jo netektis – gyvenimo pabaiga, nes jis tau yra – tiesiog visas pasaulis. Dabar esi prilipusi, įsikabinusi į savo vaikiną, tarsi neturėtumei savo gyvenimo. Tokie jausmai iš tiesų yra vaiko jausmai savo mamai, nes be mamos vaikas tikrai negali išgyventi. Mamos netektis yra pati didžiausia trauma jo gyvenime. Taigi, vaikui svarbiausia, kad tik ji būtų šalia ir jo nepaliktų, ir dėl to jis yra pasiruošęs padaryti viską, o apleistumo ir nereikalingumo baimė jam yra tolygi mirčiai.
Ko gero, tau labai trūko tos meilės, šilumos, artumo vaikystėje, galbūt iš reikšmingų tau artimųjų esi patyrusi atstūmimą, abejingumą, jauteisi emociškai apleista, nemylima? Kaip gi tu jauteisi su savo mama, tėvu? Galbūt dabar visus savo lūkesčius suprojektavai į savo draugą, t.y. kad giliai viduje lauki, kad jis patenkins visus iki šiol nepatenkintus tavo globos, rūpesčio, pripažinimo, meilės poreikius. Tau atrodo, kad tik su juo gali jaustis laiminga, nors iš tiesų taip su juo nesijauti. Nesijauti ir be jo...
Visgi laimės jausmas santykiuose įmanomas tik tada, kai laimingi jaučiasi abu žmonės juose, nepriklausomai nuo to, ar jie yra poroje, ar ne. Žinoma, visiškai natūralu, kad mes tikimės meilės iš savo mylimųjų, tačiau jie negali atstoti mums tėvų ir suteikti tos besąlyginės meilės, kurios mums taip trūko. Taigi, Diana, tavo jausmas, kad nesi pakankamai mylima, priimama, greičiausiai nėra visiškai be pagrindo, ir tu, esu tikra, tą giliai viduje gerai žinai. Ko gero tavo psichika, kad ir kaip tau būtų skaudu, kad ir kaip nesinorėtų to matyti, nebegali paneigti tų faktų, kurie liudija, kad nėra taip, kaip to nori tu.
Užburtas iliuzijų ratas
Greičiausiai tu ilgai idealizavai ir tebeidealizuoji savo vaikiną: taip kaip sukūrei jam iliuziją apie save, kuri dabar jau sklaidosi, nes realiai nelabai įmanoma tiek ilgai jos palaikyti (bendraujate jau pusantrų metų), taip pat susikūrei iliuziją apie jį, o to pasėkoje bandai minimizuoti ir racionalizuoti neatitikimus jūsų bendravime bei savo draugo trūkumus, pavyzdžiui, nors tau ir skaudu, kad jis nepaklausia, kaip jautiesi tu, kad nesirūpina tavimi taip, kaip rūpiniesi juo tu, t.y. nesijauti mylima, vis tiek galvoji, kad jį labai myli, o jis myli tave, ir be jo tavo gyvenimas nebeturėtų prasmės. Tai saviapgaulė ir melas sau, kurio tikslas bet kokia kaina išsaugoti ryšį ir nelikti vienai.
Visgi baime ir nuoskauda grįstas santykis negali būti meilė. Tai yra priklausomybė, įsikabinimas į kitą žmogų nesvarbu kokia kaina. Taigi, tokio beatodairiško prisirišimą valdo baimė, kad be to žmogaus neišgyvensiu. Visgi, kai mylime, galime būti ir atskirai, galime mylėti kitą iš tolo. Taigi, Diana, šiais savo santykiais, ko gero, bandai išvengti savo vaikystės skausmo, didžiulės emocinės tuštumos, vienatvės. Galbūt tau verta pagalvoti apie tai ir pradėti sąmoningėti bei spręsti savo vidines problemas?
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com