Psichologė pataria: merginą persekioja nuojauta, kad vaikinas jai neištikimas. Ką daryti?
Sveiki, įsimylėjau vaikiną ir žinau, kad jis mane, tačiau vis išlenda pavydas. Lyg tokia nuojauta, kad jis mane išdavinėja. Esu labai pavydi, bet to dabar nieko neveikiu, sėdžiu užsidariusi namie, gal todėl ir prisigalvoju... Visada jam prikaišioju kitas. Gal galite patarti, kaip pasitikėti savimi ir ką daryti, kad jis manęs nepaliktų? Evelina.
Labas, Evelina. Uždavei du iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus klausimus – ką tau daryti, kad labiau pasitikėtum savimi ir – ką daryti, kad vaikinas Tavęs nepaliktų? Iš tiesų jie labai susiję.
Beje, ar pastebėjai, kad užduodama pirmąjį, pati atsakei į savo antrąjį klausimą: greičiausiai pati nujauti, jog tavo pasitikėjimo savimi trūkumas, ir iš jo kylantis įtarumas, nepasitikėjimas vaikinu bei prikaišiojimai gali ir pastūmėti vaikiną tave palikti.
Pavydas – tai didžiulė baimė prarasti partnerį. Ko gero mes visi slapčia bijome būti išduoti, bet pasitikėdami savimi, jaučiamės stiprūs ir esame mažiau pažeidžiami šių abejonių, nes tikime savimi bei savo sukurtu ryšiu, jaučiamės mylimi ir mylime patys.
Pavydas, tai emocija, kylanti iš gilaus nesaugumo jausmo ir nepasitikėjimo savimi.
Kai kenčiame nuo nepilnavertiškumo jausmo, šios abejonės gali virsti įkyria baime bei kito žmogaus įtarinėjimu, tikrinimu, persekiojimu, kankinimu. Žinoma, kad tai be galo destruktyviai veikia santykius.
Visų pirma pradėkime nuo tavo laiško ištakų, nuo tavęs pačios. Laiškas, kurį atsiuntei, Evelina, labai mažai pasako tiek apie tave, tiek apie tavo vaikiną. Susidaro įspūdis, jog norėtum, kad aplinkiniai atspėtų, kas su tavimi vyksta ir ką tu nori pasakyti, o tuomet – vykdytų tavo norus. Nežinodama detalių, galiu tik apibendrintai pamąstyti, kas gi tavo gyvenime nutiko, jog taip jautiesi – nepasitiki savimi, o kartu tikiesi, jog pasaulis bus tarsi tavo pačios tęsinys ir suksis pagal tavo pačios sugalvotus dėsnius.
Pavydas, tai emocija, kylanti iš gilaus nesaugumo jausmo ir nepasitikėjimo savimi. Pavydūs žmonės dažniausiai patyrė skausmingą vaikystę, persmelktą tėvų dėmesio trūkumo bei baimės juos prarasti.
Jei vaikas jaučiasi nemylimas, atstumtas, atsiranda labai palanki dirva formuotis pavydui. Labiau už viską pasaulyje tampa baisu būti paliktam, nes vaikui gyvybiškai reikia tėvų. Toks vaikas negali suaugti ir užsifiksuoja savo vaikiškoje baimėje. Vėliau sukūrus kitus santykius, jį vėl užvaldo ta pati baimė, nes giliai viduje jis jaučiasi nevertas meilės, nepasitiki savimi, abejoja savo asmenybės vertingumu. Taigi viduje kyla nuolatinės abejonės dėl santykio, nes manoma, kad išrinktasis gali pamilti kitą, vertesnį žmogų.
Jei būdama vaikas, išgyvenai nuolatinę baimę, kad neteksi tėvų meilės, ypač jei tai ir pasitvirtindavo, tėvai nuo tavęs nusisukdavo, tiesiog negali sukurti kitokio santykių modelio būdama suaugusi. Ir iš kur galėtum, juk jauteisi nesaugiai, nematei kitokio pavyzdžio, o būdama vaikas, greičiausiai manei, jog esi neverta meilės. Nieko nuostabaus – visi vaikai mano, jog yra kalti dėl to, kad jų nemyli.
Dar vienas, galintis tau padėti susigaudyti klausimas: „O kodėl tavo vaikinas turėtų norėti būti su tavimi?“
Kaltė, kylanti iš emocinio ryšio trūkumo, baimės prarasti tėvus, skatina užsisklęsti savyje ir prisiimti dar daugiau atsakomybės, kol pradeda atrodyti, jog esi atsakinga už visą pasaulį, kad nuo tavęs vienos viskas priklauso. Priežastis, kodėl jautiesi atsakinga už visą pasaulį, greitai pamirštama, tačiau noras viską kontroliuoti išlieka, juk jei nekontroliuosi – kyla grėsmė, kad nutiks kažkas bloga.
Keliais sakiniais parašyti, kaip gi tau pradėti labiau pasitikėti savimi, tikrai nelengva. Savo vertės išauginimas yra ilgas bei sunkus metų metus trunkantis procesas, kuriam prireikia nemažai darbo su savimi. Tam yra daug ir įvairių priemonių – pradedant savianalize ir dienoraščio rašymu, baigiant psichoterapija. Svarbiausi dalykai, padedantys kelti savivertę – sąmoningas savo poelgių, jausmų, pojūčių, minčių analizavimas, esminių savo poreikių supratimas bei jų priėmimas, mėgstamos veiklos, kuri padėtų realizuoti save radimas, o taip pat – atjauta sau, savo vidiniam vaikui, savęs nejuodinimas, savo asmenybės ribų apsibrėžimas ir neleidimas jų peržengti kitiems bei atsakomybės už save prisiėmimas: savo jausmus, poreikius, mintis, elgesį.
Dar vienas, galintis tau padėti susigaudyti klausimas: „o kodėl tavo vaikinas turėtų norėti būti su tavimi?“. Kaip manai, kuo esi jam patraukli, dėl ko jis tave myli, kas jam brangu jūsų draugystėje? Kokias savo pačios savybes vertini, už ką save gerbi? Gali apie tai net pasikalbėti su draugu, pasidalinti savo jausmais, mintimis, kodėl tu pati nori būti drauge.
Taigi, Evelina, užduok sau klausimus, sąžiningai į juos atsakyk, nebėk nuo savo jausmų, nebijok gilintis į save, pradėk daugiau domėtis psichologija, ir tuomet, pamatysi, viskas bus daug aiškiau ir lengviau. Kuo didžiausios sėkmės tau!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com