Psichologė pataria: moteris nebeapsikenčia gyvenimo su „mamytės sūneliu“. Ar įmanoma ką nors pakeisti?

Jis nuolatos visur ją kiša: į mūsų santykius, vaiko auginimą ir pan. Ir apskritai, kai jo namie nėra, paskambinu, jis - pas mamą, kiekvieną mielą dieną... Kartais atrodo, kad jau geriau meilužę susirastų! Ji, mat, nori vaiką kiekvieną dieną matyti, tai jis vis pas mamą mane bando nusitempti, o aš jau nesusilaikau ir rėkti pradedu: kad nesiruošiu ten kiekvieną dieną važiuoti, kad gal jis tegul atgal pas mamytę kraustosi, jeigu jam taip jos trūksta, kad laikas suaugti ir vyru savo šeimai būti. Na, bet giliai viduje suvokiu, kad taip nelaimėsiu nieko, ir jis tik supyks ant manęs ir jai skųsis nubėgęs. Žodžiu, aš čia visą knygą prirašyti galėčiau. Gal galite ką nors patarti? Ačiū. Urtė

Sveika, Urte. Tikrai labai suprantamas tavo pyktis, nepasitenkinimas, kad vyras yra „susituokęs“ su mama, o ne su tavimi, vis dar gyvena jos pasaulyje, o ne savo ir jūsų šeimos. Akivaizdu, kad vaikinas yra labai emociškai priklausomas nuo mamos ir nėra nuo jos atsiskyręs.

Gyvūnai savo vaikus augina taip, kad šie taptų kuo savarankiškesni ir suaugę galėtų išgyventi savarankiškai. Žmonėms kartais nutinka priešingai. Psichologiškai nebrandūs tėvai, patys netapę savarankiškais ir vis dar prisirišę prie savo tėvų, augindami vaiką, suprojektuoja į jį savo tėvų funkciją. Toks vaikas užauga priklausomas nuo tėvų.

Kodėl susiklosto tokie santykiai?

Taip jau kartais susiklosto, kad tarp mamos ir sūnaus susiformuoja itin glaudūs santykiai, ryšys-simbiozė, kurios nenutraukia net mylima moteris ar paties sūnaus vaikas. Paprastai tokiose šeimose yra silpnas tėvas (emociškai atsiribojęs nuo šeimos, nedalyvaujantis vaiko gyvenime, darboholikas, alkoholikas ir pan.) arba jo nėra fiziškai (tėvas miręs, tėvai išsiskyrę arba jo nebuvo nuo pat vaiko gimimo) ir mama visus savo lūkesčius perkelia į sūnų, padaro jį savo patikėtiniu, palaikytoju, princu, kitaip tariant, išnaudoja jį (net nesąmoningai ir ne kažkaip piktybiškai) savo poreikių patenkinimui.

Dar sunkiau atsitraukti tokiam sūnui, jei mama suserga. Jis visą gyvenimą jaučiasi atsakingas už mamą ir negalintis jos nuvilti, o pats negali suaugti kaip atskira autonomiška asmenybė.

Taip sūnus tampa amžinu motinos sūneliu-mylimuoju, be savo aiškios nuomonės, jausmų, norų ir psichologinių ribų, viską matančiu motinos akimis ir gyvenančiu jos gyvenimą.

Savarankiškumas

Deja, Urte, tavo vaikino gyvenime atsitiko tas pats, jis taip ir netapo savarankiškas. Jums negyvenant kartu buvo sunkiau pajusti itin tampraus vaikino ir jo mamos ryšio įtaką, tačiau pradėjus gyventi kartu situacija atsivėrė „visu grožiu“, ypač atsiradus vaikeliui.

Vaiko atsiradimas šeimoje paprastai daugumai kelia stresą – pasikeičia visas gyvenimo ritmas, reikia priimti daug sprendimų, tėvai tampa atsakingi ne tik už save, bet ir už vaiką. Brandūs tėvai šį stresą išgyvena savarankiškai, jie jau turi išvystytus streso įveikos mechanizmus, moka patys susitvarkyti su savo problemomis. Tavo vaikino streso įveikos technika, deja, vis dar tebėra jo mama. Su mama jis jaučiasi gerokai ramiau – perkelia atsakomybę už sprendimus jai, o ši, savo ruožtu, gali jaustis reikalinga, kontroliuoti situaciją – valdyti savo emociškai nebrandaus vaiko gyvenimą, o dabar - dar ir anūko.

Su mama jis jaučiasi gerokai ramiau – perkelia atsakomybę už sprendimus jai, o ši, savo ruožtu, gali jaustis reikalinga, kontroliuoti situaciją.

Be abejonės, pykčiais, kritika, keiksmais ar siūlymais kraustytis atgal pas mamytę situacijos nepagerinsi, o įtampa tarp jūsų tik augs, galų gale vieną gražia dieną jis gali taip ir padaryti. Atrodytų, gal taip būtų net geriau, visgi tu pamilai šį vaikiną, jis yra tavo vaiko tėvas ir ko gero verta pabandyti subtiliau konfrontuoti jo žalingą (tiek jam pačiam, tiek jūsų santykiams, tiek jūsų vaikui) santykį su mama.

Tam reikia išmintingo žvilgsnio, įsiklausymo, įsigilinimo, meilės, atjautos, pamatymo, kodėl jo gyvenime taip atsitiko, kas galėjo įtakoti tokį glaudų jo ir mamos ryšį, kaip jis pats dėl to jaučiasi, supratimo ir palaikymo. Labai sunku, kai esi žmona, o ne psichoterapeutė, ar ne? Visgi gyvenime neretai tenka pabūti tais psichoterapeutais savo antroms pusėms, jei norime kurti gilius ir nuoširdžius santykius.

Prioritetai

Žinoma, gali būti, jog vaikinas ir toliau nenorės matyti ir pripažinti savo bėdos. Jo priklausomybė nuo mamos tikrai labai stipri, jis to ryšio neatsisakys taip paprastai, juk savo gyvenimą vaikinas yra visiškai perdavęs į mamos rankas ir taip buvo jau daugelį metų dar prieš jums susipažįstant. Jo mama, būdama kontroliuojanti (gal ir perdėm globojanti) taip pat neatsisakys šios simbiozės savo noru.

Gali būti, kad be specialisto įsikišimo ar kokio autoritetingo draugo pastabos vaikinas taip ir nepradės matyti savo problemų. Visgi tavo sprendimas keisti santykius, galbūt net juos nutraukti, jei vaikinas nedarys jokių išvadų, gali rimtai paskatinti jį susimąstyti. Žinoma, yra rizika, kad jis pasirinks mamytę, o ne tave. Svarbu įvertinti, kiek pati esi pasiruošusi tokiam kraštutiniam žingsniui ir kas tau yra brangiau: vaikinas ar tavo ir vaiko psichologinė sveikata.

Jei niekas nesikeis, labai greit pavargsi, būsi pikta ir surūgusi, atbuks tavo jausmai, o meilė virs neapykanta, nes jau dabar pati matai, kas darosi. Taigi tavo situacija tikrai nepaprasta, bet toks jau yra tas gyvenimas.

Drąsos ir stiprybės tau, Urte!

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com