Psichologė pataria: tėvų skyrybos – kaip apsaugoti vaikus?
Dažnai sulaukiu skaitytojų klausimų, ką ir kaip daryti, kad jų vaikus mažiau traumuotų skyrybos. Kaip jiems tinkamai apie jas pranešti, ką sakyti ar sakyti tiesą? Kaip juos gali įtakoti tai, kad jie kartais gyvens tai pas mamą, tai pas tėtį. Manau, kad šių klausimų bus ir ateityje, tad nusprendžiau parašyti apie kiek įmanoma „sveikesnį“ tėvų išsiskyrimą, jei jis nebeišvengiamas.
Tėvų skyrybos visada yra be galo skausmingas ir sunkus išgyvenimas tiek patiems tėvams, tiek vaikams. Šį patyrimą lydi nerimas, sumaištis, kaltė, bejėgiškumas, neviltis, pyktis, apmaudas.
Visgi labiausiai šioje situacijoje yra pažeidžiami vaikai – tėvų skyrybas jie priima labai asmeniškai ir dažnai yra linkę visą atsakomybę už jas prisiimti sau. Neretai vaikai mano, kad jei jie būtų geresni, daugiau klausytų tėvų, nesudarytų jiems tiek rūpesčių, šie tikrai nesiskirtų, todėl jaučiasi kalti. Taigi, besiskiriantiems tėvams svarbiausia užduotis turėtų būti kuo labiau emociškai apsaugoti vaikus ir sugebėti iškelti vaikų interesus aukščiau už savo neigiamus jausmus.
Trauma vaikams yra neišvengiama bet kuriuo atveju, bet ji gali būti daug mažesnė, jei skyrybos ir pranešimas apie jas vaikams vyks mažiausiai juos skaudinant ir padedant jiems įveikti šį smūgį. Jūs negalite apsaugoti savo vaikų nuo neigiamų jausmų, tačiau galite pagelbėti jiems lengviau pereiti šį skausmingą laikotarpį.
Pasakyti vaikams, kad skiriatės, turėtumėte tik tada, kai jau aiškiai apsisprendėte, kad išsiskirsite. Vaiką labiausiai traumuoja nežinia ir nuolat kintančios jo gyvenimo aplinkybės. Jei vieną dieną nusprendėte skirtis, kitą diena manote, kad norite gyventi kartu, o po savaitės – vėl skirtis, akivaizdu, kad dar ne laikas kalbėtis su vaikais.
Trauma vaikams yra neišvengiama, bet ji gali būti daug mažesnė, jei skyrybos ir pranešimas apie jas vaikams vyks mažiausiai juos skaudinant ir padedant jiems įveikti šį smūgį.
Prieš pokalbį su vaikais turite būti priėję bendrą susitarimą, ką konkrečiai jiems sakysite ir smulkiai aptarę visą skyrybų eigą bei dalykus, susijusius su vaikais. Jūsų požiūriai nei pokalbio metu, nei po jo neturėtų skirtis.
Nusprendę, kad gyvensite atskirai, turėtumėte vaikui pranešti apie tai iš anksto. Vyresniems vaikams apie tai turėtumėte pranešti bent mėnesį iki atsiskyrimo, jaunesniems turėtų užtekti poros savaičių. Visai mažiems (metų – dviejų) vaikams užteks savaitės – tokio amžiaus vaikučiai dar nepilnai suvokia laiką, tačiau svarbu, kad jie su šia žinia apsiprastų. Net jei vaikas nemoka kalbėti – pasikalbėkite vis viena – emociškai jam bus daug lengviau.
Geriausia, kad pasakytumėte apie tai vaikams kartu su sutuoktiniu. Vaikams yra saugiau matyti, kad net tokiu metu tėvai gali kooperuotis. Toks tėvų elgesys suteikia vaikams viltį, kad ir ateityje tėvai bendraus ir rūpinsis jais kartu. Kita vertus, svarbu nekurstyti vaikų lūkesčių, kad kada nors vėl būsite kartu. Galima pabrėžti, kad nusprendėte rimtai, tačiau viską darysite kartu jų gerovės labui. Jei nėra įmanoma, kad pokalbyje dalyvautų abu tėvai, reiktų, kad kiekvienas iš tėvų pasakytų vaikams apie skyrybas.
Pokalbiui pasirinkite tokį metą, kad nebūtumėte apriboti laike, pavyzdžiui, savaitgalį. Nes jeigu jums po to reiks išbėgti į darbą, o vaikui eiti į darželį ar mokyklą, būsite įsitempę ir gali pritrūkti laiko „išbūti“ su vaiko jausmais.
Jei jūs nusprendėte, kad jūsų santykiai nebeturi ateities, vaikams reiktų labai aiškiai pasakyti, kas įvyko. Jie turi žinoti tiesą, kas atsitiko. Nereiktų jų apgaudinėti, kad, pavyzdžiui, tėvelis kuriam laikui išvažiuoja arba laikinai pagyvens atskirai ir pan.
Apie skyrybas vaikam pasakykite paprastai ir suprantamai, nenaudodami painių paaiškinimų. Tarkime, galite pasakyti: „mudu su mama nebegyvensime kartu, nes nuolat kivirčijamės. Mes rūpime vienas kitam, tačiau gyventi kartu nebegalime“.
Nereiktų jų apgaudinėti, kad, pavyzdžiui, tėvelis kuriam laikui išvažiuoja arba laikinai pagyvens atskirai ir pan.
Būtinai pasakykite, kad vaikai dėl tokio jūsų sprendimo yra nekalti, net jei jums atrodo, kad jie taip nemano ir patys vaikai neužsimena apie tai. Kaip ir minėjau, vaikai dažnai linkę prisiimti atsakomybę už tėvų skyrybas. Taipogi vaikai turi suprasti, kad jie nieko negali padaryti, kad jus priverstų pakeisti savo sprendimą.
Pasiruoškite pačioms įvairiausioms vaikų emocinėms reakcijoms arba jų nebuvimui, jei vaikas patirtų emocinį šoką. Tai – normalu. Gali praeiti tam tikras laikas, kol vaikas supras situaciją, neskubinkite įvykių. Priimkite visus vaikų jausmus: pyktį, liūdesį, išgąstį, kurie šiuo atveju gali būti labai stiprūs. Leiskite jiems verkti, šaukti, kaltinti, nesutikti, atsiriboti nuo jūsų, klausinėti, kas jiems rūpi, bei paskatinkite juos pačius kalbėti ir reikšti jausmus. Žinoma, kalbėdami apie skyrybas ir patys nebūsite linksmi. Leiskite vaikui suprasti, kad ir jums nėra linksma, kad jūs stipriai išgyvenate, galbūt liūdite, jums apmaudu arba labai dėl to apgailestaujate, tačiau patikinkite, kad tai ne jų kaltė.
Vaikams natūraliai gali kilti daug klausimų, tad pasistenkite į juos visus atvirai ir sąžiningai atsakyti. Tai darydami, nekaltinkite vienas kito, net jei skyrybos vyksta dėl kieno nors iš jūsų kaltės, pavyzdžiui, neištikimybės. Detalėmis galėsite pasidalinti vaikui suaugus, o kol kas, turite išlaikyti vieną bendrą frontą.
Taip pat vaikams papasakokite naujus jų gyvenimo pokyčius – kas keisis, o kas ne.
Neperkraukite jų informacija, tačiau papasakokite svarbiausius pokyčius. Paaiškinkite, kaip pasikeis vaikų gyvenimas: su kuo jie gyvens, kur gyvens, ar vaikai gyvens tame pačiame bute, lankys tą pačią mokyklą/darželį (beje, geriau, kad pastarieji nesikeistų) ir pan. Pasikalbėkite su vaikais apie visus momentus ir praėjus dar kiek laiko.
Bus tęsinys.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com