Psichologė pataria: vaikas neklauso tėvų? Jis ir neprivalo, jeigu jo neklauso tėvai. Juk vaikas atsirado šeimoje ne savo noru!

Vaikas yra visai nepaklusnus, girdi tėvelius tik smarkiai balso toną pakėlus, mokslai stipriai neįdomūs, namuose pareigų VISAI NESILAIKO... Malonu mergaitei tik gulėti ir daug skaniai pavalgyti. Su vyru daug diskutuojame, ką ne taip darome, kur tos auklėjimo spragos??? Jau kreipiausi pagalbos į šeimos gydytoją, buvom nukreipti pasikonsultuoti pas psichiatrą, paskui pas psichologą keletą kartų lankėmės... Noriu pabrėžti, kad mokykloje jokių problemų nėra su bendraklasių ir mokytojų bendravimu. Tad reziumė – kodėl pašėlusiai sunku susitarti, susikalbėti su dukra, kad tėvų klausyti PRIVALU!!! Ernesta

Labas, Ernesta,

perskaičiau jūsų laišką ir nejučiomis susimąsčiau apie jūsų pačios vaikystę. Nors apie ją savo laiške tik užsiminėte, daugelis atsakymų slypi būtent ten.

Jūsų dukrytė yra sveika ir jai nereikia psichotropinių vaistų ar psichoterapijos. Ji greičiausiai tiesiog protestuoja prieš nurodymus ir tvarką, kurie jai neatrodo priimtini ar prasmingi.

Vaikai dažniausiai negirdi tėvų tada, kai šie negirdi jų. Ir tikrai, kodėl gi turėtų? Jei į juos neatsižvelgia, nesitaria, nediskutuoja, jei jų nepripažįsta, kodėl jie turėtų atsižvelgti į tėvus. Vaikai noriai daro tai, ko jų prašo tėvai tik todėl, kad jie patys nori tai daryti. Galų gale jie būdami vaikais nieko neprivalo.

Paaiškinsiu, kodėl. Pirmiausia – vaiko atsiradimas šeimoje. Dukra atsirado jūsų šeimoje dėl judviejų su vyru noro bei pastangų. Taigi, nebuvo taip, kad vieną gražią dieną ji pasibelstų į jūsų namų duris ir pasakytų: „nuo šiol aš gyvensiu čia.“ Ji atsirado jūsų šeimoje ne savo noru.

Jie būdami vaikais nieko neprivalo. Tėvai savo vaikams privalo daug ką. Vaikas gimsta visiškai bejėgis ir priklausomas nuo tėvų.

Tuo tarpu tėvai savo vaikams privalo daug ką. Vaikas gimsta visiškai bejėgis ir priklausomas nuo tėvų. Tėvų pareiga yra suteikti jam maksimaliai geras sąlygas augimui. Tos sąlygos neapsiriboja vien pastoge ir maistu.

Žmonės – sąmoningi ir emocionalūs sutvėrimai. Taigi jiems visiems, įskaitant ir mažuosius žmones (vaikus), svarbus ir emocinis-psichologinis saugumas. Kai vaikams suteikiamos saugios sąlygos augti, jie išmoksta pagrindines emocinio brandumo pamokas, tampa empatiški, savimi pasitikintys, smalsūs ir emociškai stabilūs.

Taip pat tėvai privalo vaikams sukurti ir sveikas ribas, padedančias jiems saugiai tyrinėti pasaulį bei mokytis žmonių tarpusavio santykių. Sveika vaiko emocinė raida įmanoma tik tuomet, kai jis jaučiasi saugus toje aplinkoje, kurioje auga.

Vaikas, augantis šeimoje, kurioje yra griežtas auklėjimas, negauna tų emocinei brandai būtinų savybių. Kaip rašote savo laiške, dukra mėgsta „tik gulėti ir daug skaniai pavalgyti“. Dvylikos metų vaikai, kurie jaučiasi emociškai saugūs, paprastai yra guvūs, judrūs, besidomintys pasauliu, noriai mokosi naujų dalykų. Iš jūsų aprašymo atrodo, kad dukrelė jaučia stresą ir rado būdą, kaip su juo tvarkytis: ji „suvalgo“ savo emocijas, greičiausiai: nerimą, baimę, pyktį, galbūt dar nuobodulį.

Dukra greičiausiai nelaiko jūsų, tėvų, savo sąjungininkais. Jeigu taip būtų, daug kas pasikeistų.

O dabar pažvelkime į jūsų pačios vaikystę ir tai, ką sąmoningai ir nesąmoningai perduodate savo dukrai. Kaip pati rašote – buvote griežtai auklėjama ir savo tėvų namuose daug dirbote, darėte daug to, ką dabar vadinate „privaloma“.

Kaip manote, ką jautėte dėl tų griežtų pareigų ir taisyklių savo tėvų namuose? Kas būtų buvę, jei joms nepaklustumėte? Galbūt dabar net neatsimenate, tačiau bent jau iš pradžių turėjote jausti pasipriešinimą veiklai, kuri natūraliai ir organiškai nekildavo iš jūsų pačios vidaus. Gal jautėte neteisybę, nusivylimą ir pyktį dėl to, kad negalėjote pati kontroliuoti savo gyvenimo taip, kaip norėjote, o taip pat – bausmės (fizinės ar psichologinės) baimę, pavyzdžiui, kad  nepaklusus, gausite lupti, tėvai jus atstums, neleis žiūrėti televizoriaus.

Neturėdama kito pasirinkimo (nes vaikas yra priklausomas nuo tėvų meilės) ko gero išstūmėte tuos jausmus į pasąmonę ir tokiu būdu praradote saviempatiją – išmokote tiesiog „nusijautrinti“. Jei vaikystėje nebūtumėte ignoravusi savo pačios jausmų (deja, to negalėjote padaryti, nes tai buvo išgyvenimo strategija), dabar suprastumėte, ką gi jaučia jūsų dukra, ir tikrai būtų daug lengviau ją suprasti ir su ja susitarti.

Griežtas auklėjimas – skausminga patirtis, perduodama iš kartos į kartą, kol galų gale kažkas išdrįsta pažvelgti į save, pripažinti tuos jausmus, kuriuos, būdamas vaikas, iš tikrųjų jautė sau ir tėvams.

Taigi, jei pati buvote muštruojama savo tėvų, nereiškia, jog ir jūsų dukra turėtų taikstytis su spaudimu, privalybėmis ir atsakomybėmis, kurios galbūt jai atrodo visiškai absurdiškos, beprasmės, svetimos, nesuprantamos ar neteisingos. Ji tikrai „neprivalo“ besąlygiškai vykdyti jūsų su vyru reikalavimų ir daryti taip, kaip jūs norite, vien todėl, kad jums taip atrodo. Taigi, ji protestuoja, ir tai yra labai sveika reakcija. Daug blogiau būtų tuomet, jei ji tik pildytų kitų norus ir būtų „geras“, bet labai užguitas ir nelaimingas vaikas.

Rašydama apie jūsų dukrą vis nesustoju galvoti apie jus pačią, Ernesta. Gal mano straipsnis jums pasirodys kritikuojantis ir skaudinantis, tačiau taip nėra. Suprantu jus ir tikrai atjaučiu. Galbūt todėl, kad pati savo vaikystėje nepatyrėte pagarbos ir jūsų poreikių bei jausmų toleravimo, dabar ieškote to besąlygiško pritarimo ir pripažinimo iš savo vaiko, t.y tikitės iš jos to, ką turėjote gauti iš savo tėvų.

Griežtas auklėjimas – skausminga patirtis, perduodama iš kartos į kartą, kol galų gale kažkas išdrįsta pažvelgti į save, pripažinti tuos jausmus, kuriuos, būdamas vaikas, iš tikrųjų jautė sau ir tėvams. Dabar, kai jau pati auginate dukrytę, pripažinti, kad su jumis turėjo elgtis kitaip – gerokai sunkiau: priimti, kad tėvai su mumis elgėsi kitaip nei mes nusipelnėme, yra skaudu, o kai patys kartojame savo vaikystės istoriją su savo pačių vaikais – pasidaro nebepakeliama.

Taigi, kaip gi jums atrasti ryšį su savo dukra? Manau, svarbiausia pradėti iš tikrųjų ja domėtis, suprasti, kas vyksta jos vidiniame pasaulyje, ką ji galvoja ir jaučia, žvelgti į ją ne kaip vaiką-daiktą, turintį atlikti tam tikrą funkciją, bet kaip atskirą ir lygiavertį žmogų, kuris yra vertas pagarbos ir pripažinimo.

Pabandykite išsiaiškinti, kodėl ji priešinasi, kas jai nepatinka, prieš ką ji protestuoja, kaip ji pati supranta, koks galėtų būti jos indėlis į jūsų šeimą. Nekritikuokite jos, kad ji tik guli ir valgo, ir nenurodinėkite, ką ji privalo padaryti, o klauskite, ką ji pati norėtų veikti, kuo domėtis, ko mokytis, kas jai pačiai yra įdomu ir svarbu.

Suprantu, tai labai sunku. Ir jums, ir vyrui, ir dukrai. Užtat verta, nes nuo to gali priklausyti jūsų santykiai visam likusiam gyvenimui. Sėkmės!

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com