Psichologė pataria: vyras išėjo iš namų, žmona žūtbūt nori jį susigrąžinti. Bet ar verta?

Tuomet jis mane pradeda kaltinti, kad aš esu labai pikta, daug konfliktuoju su savo tėvais (mano tėvai išsiskyrė, nuo 4 metų augau su patėviu, šeimoje nebuvo daug meilės emocijų, buvo ir smurto prieš mane ir brolį). Santykiai mano ir mamos labai prasti, nemokame ramiai kalbėtis, bendrauti, nes girdžiu vien priekaištus ir moralus.
Šiais metais mano vyras jau antrą kartą išėjo iš namų, tiesiog susirinko daiktus, kai mūsų su vaiku nebuvo namuose ir dingo, nepasakęs, nei kaip, nei kas... Aišku, po vaikelio gimimo ir aš nemažai pasikeičiau, jis pradėjo daug dirbti, aš pradėjau visur įžiūrėti negerus dalykus, pradėjau įtarinėti, prikaišioti jam, kad „tu susirašinėji su kitomis moterimis“, nors gal tikrai niekada to ir nebuvo.

Tačiau įtarimai kildavo iš jo veiksmų: čia iš kalėdinio kolektyvo vakarėlio parneša savo pavaldinei jos švarką, nešiojasi savo mobilųjį, kur tik įmanoma, randu jo skype susirašinėjimą su jo kolege ir t.t.
Aš augindama vaikeli, įkūriau įmonę, užsiimu rankų darbo žaislais ir su kolege kuriame drabužius vaikučiams. Laiko atima daug ir norėdama, kad nenukentėtų vaikas, dieną užsiimu daug su vaiku ir savo verslu, o vakare stengdavausi atiduoti laiką šeimai, nors daug priekaištų susilaukdavau iš jo, kad mano verslas neatneša į mūsų šeimą pajamų, kad tik iš jo pinigų  gyvename, kad tie visi mano verslai – tik mano hobis... Jis man visada minėdavo: „pažiūrėsim, kaip tu išlaikysi butą, vaiką ir save , kai manęs nebus... Nes pastaruoju metu mūsų ginčai ir konfliktai labai sudažnėję. Mes lytinių santykių turėjome labai mažai, nes nelabai kur turime mažylio palikinėti, kad galėtume kažkur pakeliaut dviese ar išeiti į kino teatrą.

Labai myliu ir gerbiu savo vyrą. Tie, kas žino mūsų situaciją, visi tiki ir sako man, kad vienaip ar kitaip išsispręs, bet niekas netiki, kad bus skyrybos, o jei ir nutiktų, sako, nebus jo, bus kitas...
Šiuo metu išgyvenu labai daug, nes jo namuose nėra, bendrauja sms žinutėmis tik tiek, kiek reikia dėl vaiko. Kai susitinkam, jis man diktuoja terminus, šiuo metu pasakė: „2 savaites, po jų aš tau atsakysiu į visus rūpimus klausimus.“ Labai bijau jo netekti, ir galbūt jis, tai žinodamas, elgiasi kaip nori. Ryte atsidariusi „Facebook“ paskyrą, pamačiau, kad jis į draugus priėmė savo eksdraugę. Galbūt tai ir juokinga, bet labai jautriai į tai sureagavau.

Galbūt esu smulkmeniška ir senovinių pažiūrų, bet kai susitikom, mačiau, kad vestuvinį žiedą nešioja, galbūt, tik einant susitikti jį užsideda. Turiu yda, visame kame įžvelgti blogų šaknų. Nežinia, ko laukti ir tikėtis, išgyvenu kasdien, nes jį myliu be proto, be galo ir man kito vyro nesinori, noriu būti šalia to vyro, kurį turėjome šalia su sūneliu... Tai tokia ta mano istorija. Atleiskite, už gan pabiras mintis. Tikiuosi atsakymo! Ačiū! Pagarbiai, Ieva

Laba diena, Ieva. Ačiū už laišką. Jums tikrai nereikėtų atsiprašinėti, jog kreipiatės pagalbos, nepaisant to, kad jau lankotės pas psichologę, taipogi – kad nesklandžiai, „pabirai“ išdėstote savo situaciją. Jūsų laiškas tikrai nemažai atskleidžia apie jus ir jūsų situaciją ir tai yra gerai, nes atkrenta daug spėlionių ir hipotezių, kas gi vyksta jūsų viduje ir gyvenime.

Mano pastebėjimai ar komentarai gali skirti nuo jus konsultuojančios psichologės įžvalgų, ir tai gali dar labiau jus supainioti, bet tikiu, jog galėsite atsirinkti, kas jums tinka, o kas – nelabai. Aš  nebandysiu jūsų kažkaip guosti ir raminti. Mano tikslas – situaciją įvertinti objektyviai ir padėti jums pažvelgti į ją iš kitos, jums nematomos ar nenorimos matyti pusės.

Perskaičius jūsų laišką susidaro įspūdis, jog stipriai vengiate pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, ir visais įmanomais būdais bandote apgauti save. Tai jus klampina į dar blogesnę situaciją, bet jūs ir toliau meluojate sau. Savo gyvenime vadovaujatės mitais, iliuzijomis, kurie jums padeda išvengti skausmo. Jų užvaldyta puoselėjate save fantazijomis, bandote įtikinti save geidžiamomis vizijomis. Kartais, pamatyti realią situaciją padeda tik sunki krizė, į kurią, atrodo, ir esate patekusi.

Manau, vienintelis kelias iš jos išeiti sąmoningai  – atsisakyti savo fantazijų, su kuriomis taip stipriai esate suaugusi, nes jos, nors ir padeda išvengti skausmo, tuo pačiu labai stipriai jus įkalina. Pažvelkime į jas kartu...

Pirmiausia, esate susikūrusi mitą apie savo vyrą. Sakote, jog mylite ir gerbiate jį, bet meilė ir pagarba – jausmai, kuriuos jaučiame kitam žmogui už tai, koks jis yra, kaip jis su mumis elgiasi. Jūsų vyras nesupranta jūsų jausmų tėvams, nepalaiko jūsų, kaltina, priekaištauja, grasina, kelia jums įvairias sąlygas. Vyrui, kuris taip su jumis elgiasi, turėtumėte jausti pyktį, nusivylimą, pasibjaurėjimą.

Pagarba ir tokie stiprūs jausmai, kuriuos jam tebejaučiate („myliu be proto, be galo“) nepaisant to, kaip šlykščiai jis su jumis elgiasi, greičiausiai rodo, jog į vyrą projektuojate kažką kita. Paniška baimė jo netekti panaši į mažo vaiko, kuris labai bijo būti apleistas savo tėvų. Dabar jaučiate vyrui jausmus, kurių jums pačiai labai trūko vaikystėje, ir tebetrūksta iki šiol. Iš to, ką pasakojate apie savo vaikystę, akivaizdu, jog jautėtės labai nesaugiai, jums tikrai labai trūko meilės, ir dabar bet kokia kaina siekiate jos iš vyro. Tik, vargu bau, ar šis vyras gali jums ją suteikti...

Labai paprasta kelti ultimatumus ir nustatyti terminus. Tuo tarpu drauge ieškoti išeičių iš susidariusios padėties, aiškintis, kaip jaučiasi ir ką galvoja kitas, reikia nemažai drąsos ir stiprybės.

Jums, Ieva, svarbu įsisąmoninti, jog esate priklausoma nuo santykių su vyru, nes dabar jūs neįsivaizduojate savęs, kaip atskiro individo. Tai – viena svarbiausių jūsų bėdų, dėl kurios tikrai turėtumėte dirbti su savo terapeute. Tai, jog negalite funkcionuoti savarankiškai, žemina jūsų savivertę, o menkas savęs vertinimas skatina palaikyti jus ir vaiką traumuojančius santykius.

Kitas mitas – jūsų „nuodėmės“ prieš vyrą. Sakote: „aišku ir aš nebuvau auksinė, prieš pat vestuves sužinojau, kad laukiuosi, nors viskas suplanuota“. Kodėl gi kaltę dėl neplanuoto nėštumo prisiimate sau? Juk tam, kad pastotumėte, reikėjo ne vien jūsų pastangų: vyro atsakomybė yra ne mažesnė nei jūsų. Toliau rašote, jog gimus vaikeliui, galėjote mažiau laiko skirti vyrui, o dar užsiėmėte verslu... Norėčiau paklausti, o koks buvo/yra jūsų vyro indėlis į vaiko priežiūrą? Fantazija apie jūsų pačios, nuodėmes, ko gero, veikia kaip anestetikas.

Realybė tikrai skaudina – jūsų vyras jūsų nemyli ir negerbia. Suprasti, jog klydote, pasirinkdama ne tą žmogų, ypač, kai jau turite su juo vaiką – labai skausminga. Taigi, nusiskausminate save susikurdama mitą apie tai, kokia nevertinga šiuose santykiuose esate ir jūs. Taip gerokai lengviau: jis blogas, bet ir aš negera.

Jūs turite tikrai labai daug priekaištų sau, ir visaip plakate save: „esu perdėm smulkmeniška“, „senobiniu pažiūrų“, „visame kame ieškau blogio šaknų“, jūsų mintys „pabiros“ – žodžiu, esate ne tokia, nesusitvarkanti, netikusi. Tarsi bandytumėte įtikinti save, kodėl jūsų vyras taip blogai elgiasi: juk esate nepakenčiama. Visgi, taip apie save galvodama tikrai sau nepadėsite.

Paprastai turintis adekvatų savigarbos jausmą bei gerbiantis savo antrą pusę sutuoktinis nedingsta iš namų nieko nepasakęs. Labai paprasta kelti ultimatumus ir nustatyti terminus. Tuo tarpu drauge ieškoti išeičių iš susidariusios padėties, aiškintis, kaip jaučiasi ir ką galvoja kitas, ir bandyti konstruktyviai spręsti iškilusius nesutarimus, reikia nemažai drąsos ir stiprybės.

Klausiate, kaip jums išgyventi tai, ką išgyvenate dabar. Nemanau, kad paprastu patarimu galėčiau pakeisti jūsų jausmus, ir taip padėčiau jums išspręsti šią situaciją. Jūs pati, Ieva, turite nuspręsti, ką jums daryti: toliau tikėti mitais ir gyventi atitrūkus nuo realybės, ar pripažinti esamą situaciją ir sąmoningai pasiryžti ją keisti. Žinau, tam reikia daug drąsos ir ryžto, tačiau tai vienintelis kelias į sveikesnius santykius.

Baigdama noriu atkreipti dėmesį į dar vieną aplinkybę. Daug kalbate apie savo jausmus ir santykius su vyru, tačiau gana mažai vietos savo laiške skiriate vaikui. Galbūt jūs ir pati gerai tą suprantate, bet norėčiau akcentuoti, jog tokie jūsų santykiai su vyru stipriai traumuoja jūsų vaiką, todėl reiktų atsižvelgti ne tik į savo, bet ir į jo interesus. Dabar esate atsakinga ne tik už save, bet už jį. Ko gero jūs, kaip niekas kitas, žinote, kas yra vien priekaištai ir moralai, įtampa, nesaugumas, ir nenorėtumėte, kad visą šią istoriją pakartotų ir jūsų sūnelis...

Linkiu teisingų ir pasirinkimų tolimesniame jūsų gyvenime ir sėkmės savo terapijoje.

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com