Psichologė pataria: vyras pakėlė ranką prieš žmoną. Atleisti ar skirtis?
Labas vakaras, norėčiau jūsų patarimo, kaip man pasielgti su savo jausmais vyrui. Mūsų šeimoje dabar ypač sunku, turime 1,5 metų mergaitę, esame vedę 2 metus, draugavome 5. Atsitiko taip, kad jis pakėlė ranką prieš mane būdamas neblaivus. Man labai skaudu, po incidento šiuo metu negyvenam kartu, apsistojau pas mamą su dukrele. O jis pripažįsta kaltę, labai gailisi sako, kad myli mus...
Jis tikina, kad nesupranta, kodėl taip pasielgė, žada, kad bus kitas žmogus, pasikeis, kad padarys mane laiminga, kad nepatirsiu, ką patyriau, atvažiuoja aplankyti, atveža pinigėlių. Padaviau ji alimentų mokėti, tai, manau, išsigando, kad gali tikrai mus prarasti ir, galbūt, susivokė. Jis buvo pakėlęs ranką 3 kartus per mūsų draugystės laikotarpį, paskutinis buvo prieš 2 metus, ir štai 3 kartas prieš mėnesį ir pasakiau: gana, nebūsiu kartu, jei taip elgiasi. Labai prašau jūsų patarimo, nežinau, kaip elgtis, ar jis tikrai pasikeis, ar ne? Jau nebežinau, ką jaučiu jam, esu tikrai labai įskaudinta. Marija
Sveika, Marija, ačiū, kad kreipiesi pagalbos. Gerai, kad sugebėjai pasipriešinti savo vyrui ir palikai jį. Labai dažnai yra atvirkščiai, moterys pasilieka su smurtaujančiais prieš jas vyrais ir metai iš metų kenčia smurtą. Atrodytų, lyg ir aišku: jei muša, tai reikia kuo greičiau bėgti, tačiau... jos vėl ir vėl atsiduria destruktyviuose santykiuose.
Kaip taip nutinka? Kaip manai, kodėl nenutraukei santykių dar tada, kai vyras prieš tave pakėlė ranką pirmąjį kartą, kodėl prireikė dar tų dviejų kartų? Moterims, patiriančioms smurtą, uždavus tokį klausimą, jos dažnai atsako: „Jis žadėjo pasikeisti ir iš pradžių viskas buvo gerai, kol vėl nepakėlė prieš mane rankos...“ Šis scenarijus pasikartoja vėl, ir vėl, ir vėl...
Tavo situacijoje svarbūs keli momentai. Pirmiausia – tu turi mergaitę, kuriai smurtas, (nebūtinai tik fizinis) kelia siaubą ir labai trikdo jos sveiką vystymąsi. Juk dabar tu esi atsakinga ne tik už save, bet ir už savo dukrelę. Tai, jog vyras kelia prieš tave ranką, praneša dar vieną žinią – labai tikėtina, kad jis nesielgia pagarbiai su tavimi ne tik būdamas neblaivus. Tai taip pat yra kenksminga tavo dukros emocinei brandai – ji jaučiasi nesaugiai, be to, vaikai dažnai jaučiasi atsakingi dėl to, kas vyksta su jų tėvais, o pakeisti nieko negali. Rašai, kad esi įskaudinta, tačiau kartu, greičiausiai, apima ir kitas jausmas – baimė, nes toks vyro elgesys tave turėtų gąsdinti, kelti stiprią įtampą.
Pirmiausia – tu turi mergaitę, kuriai smurtas, (nebūtinai tik fizinis) kelia siaubą ir labai trikdo jos sveiką vystymąsi.
Žinoma, kyla klausimas, kodėl tau reikia mano patarimo, patvirtinimo, kad tavo jausmai vyrui yra teisingi? Tai labai svarbus ir dažnas moterų, prieš kurias smurtaujama, patyrimo aspektas – joms sunku priimti savo pačių jausmus, sakančius: „šis vyras tave skaudina, tai, kaip jis elgiasi su tavimi, yra neteisinga“. Tokių smurtinių santykių moterys nenutraukia, nes „normalizuoja“ smurtą ir jaučiasi nevertingos, todėl giliai viduje mano, kad su jomis taip galima elgtis, kad jos nusipelno tokio elgesio su savimi, o tai kyla iš jų pačių traumuojančių vaikystės išgyvenimų – galbūt prieš jas buvo smurtaujama arba jos matė kaip vienas tėvų smurtavo prieš kitą arba patyrė ir tai, ir tai. Labai sunku priimti, įsisąmoninti, kad tai, ką laikei normaliu elgesiu, yra žalojimas, dar sunkiau iš to pakilti ir pasipriešinti.
Vyras tikrai, vargu, ar pasikeis. Jei jis nepasikeitė po pirmojo karto, kai pakėlė prieš tave ranką, jei tai kartojosi, akivaizdu, kad jis pats sąmoningai nedaro jokių žingsnių, kad keistų savo elgesį. Toks elgesio keitimas, pykčio protrūkių valdymas, yra labai sunkus darbas su savimi, reikalaujantis ne tik valios pastangų. Vyras turi rimtų emocinių problemų, kurių be ilgo ir gilaus gydymosi proceso išspręsti neįmanoma. Tokio elgesio šaknys glūdi giliai pasąmonėje, todėl tai tik iliuzija, kad vyras vieną gražią dieną ims ir pasikeis, jei daug metų elgėsi kitaip. Žmonės nesikeičia per vieną dieną, kai kurie nepasikeičia net jei turi tam visą gyvenimą...
Taigi, Marija, tu priėmei tikrai teisingą sprendimą, kad nebegyveni kartu su tokiu žmogumi. Svarbiausia, jog suprastum – esi verta geresnių santykiu ir geresnio vyro savo vaikui nei dabar. Linkiu sėkmės, auginant dukrelę ir atrandant stiprybės būti labiau savimi.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com