Laba diena, pradėsiu nuo to, kad daugumai mano situacija pasirodys banali, tokia pažįstama ir visai ne ypatinga. Bet man ji vos ne gyvenimo pabaiga. Kaip bebūtų sunku ir apmaudu, bet pasirodo esu labai silpnas žmogus. Negaliu susirasti jėgų , kad pakeisčiau dabartinę situaciją. O buvo taip, vieną dieną, mano sutuoktinis, mylimas vyras, pareiškė, kad išeina. Kad paleidžia mano širdį nepaisant 4 metų bendro gyvenimo ir tikisi, kad busiu laiminga su kitu...
Paminėsiu, vaikų mes neturime, bet jau planavome, buvo be galo smagu girdėti kaip jis pasakojo apie vaikus, į ką bus panašūs, kieno charakterio bruožus paveldės. Mano vyras linksmas, darbštus, gal pernelyg darbštus, žmogus. Jis išėjo, bet ne pas kitą. Gyvena vienas, tai faktas. Aišku laikui bėgant gali atsirasti kita moteris, juk jis vyras. Jis dirba ir gyvena savo gyvenimą. Pradėjo rūkyti, nors to gyvenime nedarė. Griebiasi ir stipresnių alkoholinių gėrimų. Nebendrauja su draugais išsiskyrimo tema. Nekalba apie tai net su mylimu tėvu. Aš irgi nežinau, kodėl jis taip pasielgė, girdžiu tik jo žodžius "tikiuosi, busi laiminga, paleidžiu". Jis vengia manęs, skambina retai, žodžiu, stengiasi laikytis atstumo. O mano širdis šaukiasi, kodėl... Mane kankina nemiga, negalėjimas susikaupti, nebedomina išvykos su draugais, tik viena mintis apie jį: ką veikia, su kuo, ką jis galvoja... Kai kalbėjome paskutinį kartą jis sakė, kad kol kas skyrybų neprašo. Jam reikia laiko, pagalvoti, pabūti vienam.
Dažnai visiems draugams, jei jau paliečiama išsiskyrimo tema, kartoja, kad jis yra blogas, nevertas manęs. Aišku, gal jis buvo neištikimas, gal dar pridarė klaidų, bet tai juk nereiškia, kad reikia išsižadėti antros pusės ir spręsti už mane, kaip man toliau gyventi. Manau nėra nuodėmės, kurios negalima būtų atleisti, jei, aišku, myli žmogų. Kartais pagalvoju, kad gal jam depresija (specialistų konsultacijų jis atsisako kategoriškai), nes žmogus labai daug dirba. Turėjome daug svajonių, kurioms reikia finansų, betgi jų galima siekti arba nebūtinai turėti viską iš karto. Visada jam minėjau, kad reikia ilsėtis, skirti laiko ir sau, kartais man jo trūkdavo dėl gausos darbų, bet aš visad jo laukdavau su šypsena.
Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje buvo ginčų, bet mes rasdavome kompromisą ir taikydavomės. Mums buvo gera kartu, juk, jei butų blogai, nebūtume ištvėrę tų 4 metų. Nemanau, kad žmogus galėjo apgaudinėti. Jis labai geras. Taigi, jau keli mėnesiai praėjo nuo jo išėjimo. O man vis sunkiau su kiekviena diena. Aš labai bijau išgirsti žinią apie oficialias skyrybas, apie naują moterį jo gyvenime. Bandau save paruošti, nuteikti, ir mūsų bendri draugai, kurie irgi mano, kad mes esame skirti vienas kitam, bando mane atitraukti nuo liūdnų minčių. Man nepadeda. Visi mes laukiame jo sugrįžtančio ne tik pas mane, bet ir pas draugus, tėvus. Nežinia mane žudo. Būsiu dėkinga už patarimą. Gal Jus įžvelgsite šioje situacijoje daugiau aiškumų. Pagarbiai, Inga
Laba diena, Inga. Tikrai labai kankinanti, skaudinanti, tiesiog žlugdanti jūsų situacija. Nemanau, kad dėl to, kad jaučiatės tokia pakirsta ir beviltiška, esate silpnas žmogus. Taip kaip jūs pasijaustų kiekvienas mylintis žmogus šioje situacijoje.
Jums dabar nėra kito kelio kaip atsitraukti. Belieka tik išlaukti, išbūti. Nieko kita čia, ko gero, nepatarsi. Man pasirodė, jog esate labai paskendusi jame ir svarstymuose, kodėl, kodėl jis taip padarė, taip pasakė: gal jam depresija, gal kažkas atsitiko, gal buvo neištikimas. Tai visiškai suprantama. Visgi galbūt dabar jums reiktų susitelkti ne į vyrą, o į save ir savo jausmus.
Jums labai sunku patikėti tuo, ką jums sako vyras, priimti tai rimtai, o jo poelgį laikote „nežinia“. Priimti - tai suvokti, kad jis dabar renkasi kitokį gyvenimą, tokį, kuriame nėra jūsų ir jūsų vaikų. Žinoma, norisi kitokios tiesos, nes vyro pasitraukimas jums iš tiesų yra gyvenimo griūtis, katastrofa. Viskas, kuo buvo viltasi ir tikėta, žlunga. Ateities svajonės dūžta.
Gali būti, jog vyras nustebino ne tik jus, bet ir save, ir toks įspūdis, jam dar reikia šiek tiek laiko suprasti... kad pasielgė teisingai. Nesinori jūsų guosti ar teikti viltį, jog vyras sugrįš.
Taigi dabar yra svarbiausi jūsų jausmai. Turėtumėt jausti didžiulį skausmą, išdavystės jausmą. Dar jums turėtų būti baisiai pikta. Tuo tarpu jūs, Inga, savo pyktį esate nuslopinusi ir idealizuojate savo vyrą („jis yra labai geras, linksmas, darbštus“) ir nematote kitos jo pusės: kad jis jus paliko, kai ką tik svajojote apie vaikus, kad nieko nepaaiškino ir t.t. Jo pasakymas draugams „esu jos nevertas“ – gali būti tiesiog gražus „nusiplovimas“.
Inga, galbūt ir dar ką nors neigiate ar nenorite sau iki galo prisipažinti? Nejau taip visiškai nepastebėjote, kad kažkas yra negerai, kad jis pasikeitė. Ar toks vyro poelgis, taip ir buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus? Gal buvo kokių nors požymių ir anksčiau? O gal iš tiesų jūs nematėte ir nematote savo vyro? Man net atėjo tokia mintis, jog vyras galėjo jausti, kad jo nesuprantate, nejaučiate, antraip jums būtų aišku, kas vyksta.
Gali būti, jog vyras nustebino ne tik jus, bet ir save, ir toks įspūdis, jam dar reikia šiek tiek laiko suprasti... kad pasielgė teisingai. Nesinori jūsų guosti ar teikti viltį, jog vyras sugrįš. Tokie sprendimai dažniausiai būna gerai apgalvoti ir retai keičiami. Vyrai paprastai taip labai retai pasielgia: dažniausiai išeina pas kitą. Žinoma, galbūt ir čia yra įsipainiojusi kita, bet vyras bent jau garbingai elgiasi, kad jūsų neapgaudinėjo. Greičiausiai vyrui jūsų santykiuose nebuvo gerai ar taip, kaip jis to norėtų. Ko gero ir jam yra labai skaudu dėl to, kad jums neišeina, ir jis kaip ir jūs yra stiprioje krizėje. Man atrodo, jog vyro pasakymas „tikiuosi, tu būsi laiminga su kitu“ reiškia, kad jis nėra laimingas su jumis. (Tau bus geriau be manęs, o man be tavęs). Manau, jis galėjo suprasti, kad jūsų nemyli, kad negauna kažko svarbaus iš jūsų ryšio ir to, ko linki jums, slapta trokšta pats: jaustis iš tiesų laimingas su moterimi.
Kaip ten bebūtų visus atsakymus galite gauti tik iš paties vyro. Tik jis vienintelis gali paaiškinti, ką jis jaučia. Po jo išėjimo praėjo nemažai laiko. Jis sakė, kad jam reikia erdvės ir laiko pabūti su savimi, pagalvoti. Jūs galite turėti savų poreikių, pavyzdžiui, žinoti, kiek jums dar laukti - svarbu būtų ir pačiai nusistatyti, kiek jūs dar pasiruošusi laukti. Jei jaučiatės „pakabinta“ nežinioj, natūralu norėti taip nebesijausti. Galbūt jo atsakymai privers pasijusti visiškame dugne, bet nuo jo galėsite bent jau atsispirti. Laikykitės. Stiprybės jums, Inga.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com