Psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė: „Gebėjimo mylėti susigrąžinimas – ilgas ir daug pastangų reikalaujantis darbas“
Mylėti savo artimą kaip save patį labai krikščioniška ir siektina. O ką daryti, jei savęs nemylime? Ar galime kitam duoti, ko patys neturime? O gal meilės turime į valias ir visiems ją dalijame, tik ne visi priima ir už ją padėkoja? Ką jau kalbėti apie tai, kad bent gabalėlį jos duotų ir mums. Apie tai, kas mums trukdo iš tikrųjų mylėti save ir kitus ir kaip savyje auginti ne deklaratyvią, o nuoširdžią meilę sau ir aplinkiniams, pasakoja psichologė-psichoterapeutė, knygos „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ autorė Lina Vėželienė.
Savo knygoje „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ teigiate, kad iš esmės visos problemos, dėl kurių žmogus kreipiasi į psichologą, yra meilės negalios ligos.
Žmonės į psichologus kreipiasi labai įvairiais klausimais. Bet, kaip ir teigiu knygoje, daugumos problemų šaknis – nemeilė. Žmonės nemyli savęs, jie patys sau neįdomūs, savimi nesirūpina, ignoruoja savo poreikius ir jausmus, tuomet nebežino, ko nori, ima nerasti sau vietos po saule. Būna, kad nemeilė sau dar labiau paūmėja, tada žmogus pradeda savęs nekęsti, save niekinti. Suprantama, kaip elgiesi su savimi, tokias turi ir pasekmes. Būna, kad žmogus nemyli ne tik savęs, bet ir gyvenimo: nemato prasmės gyventi, jo niekas nedžiugina, visur įžvelgia vien grėsmes ir neteisybę, – tuomet bando susinaikinti lėtiniais ar ūmiais būdais. Būna, kad negali mylėti jokio žmogaus, – tuomet išgyvena vienišumą, tuštumą, beviltiškumą, nesaugumą.
Kaip manote, kokios priežastys neleidžia žmonėms mylėti, leistis būti mylimiems?
Dažniausios priežastys – sielos ligos. Savo knygoje jas vadinu sielos dėmėmis, užstojančiomis šviesą. Teologijoje jos vadinamos nuodėmėmis. Sielos ligos – puikybė, pavydas, niūrumas, tinginystė, godumas – tai pagrindinės priežastys, neleidžiančios žmogui nei mylėti, nei būti mylimam. Kiekviena iš šių sielos ligų sukuria psichologinių, kartais net fizinių problemų. Bet kuriai iš šių sielos ligų vystytis reikalingos tinkamos sąlygos. Pavyzdžiui, puikybės virusai gausiai veši tokiomis aplinkybėmis, kai žmogus jaučiasi pranašesnis už kitus arba, atvirkščiai, yra žeminamas, ujamas. Niūrumo virusai „mėgsta“ sunkius išgyvenimus, lydimus nuoskaudų, pretenzijų, nepasitenkinimo. Susirgęs, tarkim, pavydu žmogus nebegali mylėti, nes jis savo mylimąjį perdaro į pavydo objektą ir ima su juo elgtis kaip su nuosavybe. Meilei vietos nebelieka, nes nebelieka nei pasitikėjimo, nei pagarbos.
Dažniausia meilės neįgalumo priežastis – puikybė. Būtent puikybė stipriausiai iškreipia artimus santykius. Puikybe apsirgę du žmonės vienas kitą pradeda vartoti, aršiai kovodami kiekvienas už savo vartotojo teises. Nesiliauja priekaištai: „Tu man to neduodi, o tu man ano...“ Puikybe sergančiam žmogui atrodo savaime suprantama, kad kiti jam privalo tarnauti, tenkinti jo poreikius, o jei to nedaro, pasipila pretenzijos: „Aš tavimi nusivyliau“, „Tu nepateisinai mano lūkesčių.“ Puikybe sergantis nusivilia ne tik savo artimaisiais, bet ir jam bandančiais padėti gydytojais, psichologais, savo darbdaviais, kolegomis. Visi aplink jį pasidaro nepakankamai geri, nepakankamai duodantys, nepateisinantys jo lūkesčių.
Kuo skiriasi iš tikrųjų mylintis žmogus nuo meilę tik deklaruojančio?
Mylintis žmogus savo mylimąjį gerbia. Jei nėra pagarbos, kalbos, „kaip labai aš tave myliu“, tėra tuščios deklaracijos. Jei vyras tikina, kad myli savo žmoną, bet vakarus leidžia su meiluže, nereikėtų jo jausmų žmonai vadinti meile. Meilė, jei ji yra, apima ne tik pagarbą, bet ir ištikimybę, pasitikėjimą, sąžiningumą.
Iš tiesų mylinčiam žmogui nėra sunku atleisti. Jam įdomus mylimojo pasaulis. Jis nori jį pažinti, nori pats būti pažintas, nori dalytis su kitu savo gyvenimu, nori dalyvauti kito žmogaus gyvenime. Su meile nieko bendro neturi abejingumas, ignoravimas, kito poreikių nepaisymas. Iš tiesų mylintis žmogus niekada nežemins ir nekritikuos kito, nesistengs perdaryti to, kurį myli.
Žvelgiant iš kitos pusės... Šalia mylinčio žmogaus gali būti savimi ir nejausti baimės, kad kuo nors neįtiksi. Gali jaustis saugus, nes niekas tavimi nemanipuliuoja, tavęs neverčia jaustis nevykusio ar kalto. Tarkim, jei moteris bijo savo vyro, gūžiasi tik jam grįžus namo, vargu ar jų santykiuose yra vietos meilei. Nors iš šono gali atrodyti, kad jie kuo puikiausiai sutaria. Arba, pavyzdžiui, moteris prie kitų žmonių „meiliai“ šaiposi iš savo vyro drovumo, kritikuoja jo negebėjimą išlaikyti šeimą. Ar ji iš tiesų savo vyrą myli? O ta mama, kuri baudžia vaiką už mažiausią triukšmą namuose ir reikalauja, kad jis neišleistų nė menkiausio garso, kol „mylimas tėvelis“ žiūri televizorių, ar ji myli savo sūnų?
Pasikartosiu – ten, kur nėra pagarbos, apie meilę kalbėti nė neverta. Nėra ten meilės. Santykiai, kur yra meilė, spinduliuoja ne tik ore tvyrančia abipuse pagarba, bet ir emocine šiluma. Jausdami meilės santykius žmonės išsitiesia, atsiskleidžia, auga. Jie nesigūžia ir nesistengia vienas kitam įtikti, kad tik vėl išvengtų konflikto.
Gebėti mylėti yra svarbiau nei būti mylimam? Ar čia dvi tos pačios monetos pusės? Sakoma, pirmiausia reikia mylėti save, o jau tik paskui kitus. Atseit negalime kitam duoti to, ko neturime. Tarkime, ar mama, viską aukojanti dėl vaikų, bet menkinanti pati save, gali iš tikrųjų juos mylėti? Ar ta meilė – nedeficitinė?
Gebėjimas mylėti yra svarbiau. Nes jis randasi sulig skaidrėjančia sąmone, švarėjančia psichika. Tai reiškia, kad jei jau žmogus geba mylėti, jo vidiniame pasaulyje vyrauja daugiau tvarkos nei chaoso. Todėl ir susitelkti verčiau į savo paties gebėjimo mylėti stiprinimą, nei į žvalgymąsi, kas, kiek ir už ką myli mane. Kai jau aš pats spinduliuosiu meile, labai nesunkiai pasidarysiu ir mylimas.
Teisingai jūs paminėjote – negalime kitam duoti to, ko patys neturime. Jei savyje nejaučiu meilės, jei negebu mylėti savęs, vargu, ar turiu ką ir kitam duoti. Iliuzija yra manyti: savęs nemyliu, bet va savo vaikus labai myliu. Arba tu turi meilę savyje, arba jos neturi. Kiek myli save, tiek gali mylėti ir kitą. Gal net dar mažiau. Ir niekas kitas amžino mūsų širdies įšalo neatitirpins savo galinga meilės liepsna. Šį darbą kiekvienas turi nudirbti pats. Pats savo gebėjimą mylėti įšaldei, savo nuoskaudomis, nuosprendžiais užmūrijai – pačiam teks ir atkurti. Tik tuomet, kai iš amžino įšalo prikeliame savo gebėjimą mylėti, imame jausti ir kitų žmonių meilę mums. Ją priimti. Arba ją duoti.
Kiek svarbu išsiaiškinti, žinoti priežastis, dėl ko žmogus negali mylėti arba jam sunku prisileisti meilę? Pavyzdžiui, ar duoda ką nors žinojimas, jog vyras šaltai elgiasi su savo žmona dėl to, kad taip jo mama elgėsi su jo tėčiu? Kiek žmogus pajėgus tai keisti?
Psichologiniai negebėjimo mylėti priežasčių paaiškinimai nelabai padeda. Taip, meilės vaikystėje nepatyrusiems žmonėms yra sunkiau mylėti. Santykių krizių išgyvenusiems – nebe taip drąsu atverti širdį naujiems santykiams. O kur dar traumos, prievartos aktai, kur dar visi nelaimingumo scenarijai, kuriuos vaikai „nusižiūri“ iš savo tėvų. Daugybė psichologinių dėmenų sudaro žmogaus negebėjimą mylėti. Bet jų žinojimas ir išsivardijimas, deja, nelabai ką keičia. Visos psichologinės nemeilės priežastys yra praeityje. Ten, kur nelabai ką bepakeisi. Labai gaila, kai žmonės tuo ir baigia darbą su savimi. Išsiaiškina, išsianalizuoja ir nusprendžia: „Tai štai kodėl aš toks. Ną, ką padarysi, yra kaip yra.“
Betgi didysis darbas su savimi dar nė neprasidėjo! Nuo tos vietos, kur jau viskas aišku ir visi kalti jau įvardyti, galima raitotis rankoves ir imtis tikrųjų darbų. Pavyzdžiui, mokytis nerėkti ant savo žmonos, nes ji tokia pat protiškai įgali, kaip ir tu. Pradėti mokytis galima ir nuo meilės sau. Tarkim, savęs nebekritikuoti ir nebesiplakti dėl kiekvieno netobulo žingsnio.
Būtent čia prasideda didžiosios treniruotės. Ne kapstymasis po vaikystės epizodus. Dabar tu esi piktas ir nepakantus kitiems, ir sužinojimas, kad esi toks pat, kaip tavo tėvas, nelabai ką pakeis. Dabar tu turi treniruoti savo pakantumą. Dabar turi mokytis išklausyti ir išgirsti kitą. Gerbti. Dėkoti. Nusilenkti. Tai, kad tėvai tavęs nemylėjo, dar nereiškia, kad gauni visatos leidimą pats būti kietaširdis stuobrys. Ne. Tu gauni tiesiog daugiau vidinio darbo, lyginant su tuo asmeniu, kurį kažkas kažkada mylėjo.
Mano darbo praktika rodo, kad žmogus yra daug pajėgesnis keistis, nei jam atrodo. O gal tiesiog yra patogiau galvoti, kad neįmanoma pasikeisti? Tada belieka išsianalizuoti ir ramiai sau gyventi toliau.
Ar būtina kreiptis į specialistą, jei manome, kad mums sunku nuoširdžiai mylėti, o ir greta esantys žmonės, kaip mums atrodo, yra labiau iš pareigos, bet ne dėl to, kad jiems su mumis gera? O gal ir patys galime kokiais nors mažais žingsniukais ugdytis meilę? Gal yra universalių, visiems tinkančių dėsnių, pagal kuriuos turėtume gyventi?
Nepažįstu nė vieno gebėjimo mylėti grąžinimo specialisto (šypsosi). Atkurti gebėjimą mylėti gali tik pats žmogus ir tai tik tuomet, jei jaučia tokį poreikį. Galbūt jis visai gerai jaučiasi ir nemylėdamas? Žinoma, jei jau pačiam su savimi nebegera būti, jei vienišumas, tuštuma, beprasmybė galutinai užkamavo, tada vertėtų ko nors imtis. Bet tik mažais žingsniukais. Nereikėtų pulti į jokį „širdies čakros atvėrimo“ seminarą ir puoselėti iliuzijos, kad per savaitgalį koks nors guru ims ir sutvarkys šitą „menką bėdą“. Gebėjimo mylėti susigrąžinimas – ilgas ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Kartais jis trunka ne vienus metus. Palengva, kryptingai veikiant, atsisakant žalingų psichologinių įpročių, valantis sielos dėmes, stiprinant savo šviesiąsias puses gebėjimas mylėti grįžta.
Deja, universalių būdų nėra. Kiekvienas keliauja savo unikaliu keliu. Kai kam kaip pagalba yra psichoterapija, kai kam – perskaitytos knygos, sielovada, tikėjimas. Kitas pradeda nuo dienos režimo. Dar kitas – nuo išėjimo iš toksiškų santykių. Svarbu pradėti. Žingsnis po žingsnio, ir kelionė pavyks.
O kaip nustatyti, kad štai dabar aš jau iš tikrųjų gebu duoti ir priimti meilę, kad jau iš tikrųjų esu laimingas? Gal tai rodo kokie nors konkretūs ženklai?
Vienintelis būdas nustatyti, aš jau myliu ar dar ne, yra jausmas. Meilės, jeigu ją jauti, niekaip nesupainiosi su jokiu kitu jausmu. Taip pat ir laimės ar vidinės ramybės. Išoriniai ženklai tik patvirtina, ką jau ir taip jauti. O kol nejauti, ką nori jausti, vadinasi, to ir nėra. Jokie racionalūs kriterijai nesukurs, ko nėra. Jei dar kyla dvejonių, ar iš tiesų jau myliu, ar dar nelabai, vadinasi, dar nelabai... (Šypsosi.)
Siekdami protu suvokiamų patvirtinimų, galime susikurti tik dar daugiau iliuzijų apie patį save. Turbūt ne man vienai tenka sutikti žmonių, kurie tik įsivaizduoja, kad yra ramūs, dvasingi, aukojasi dėl kitų. Jie imituoja atitinkamą elgesį, net ir balso intonacijas, net ir rengiasi kažkaip ypatingai, bet to, ką jie mano apie save, tiesiog nėra. Nesijaučia.
Nebijokite – jei jau jumyse prasišvies meilė, tikrai ją pajusite ir aplinkinių nereikės raginti, žmonės patys jums tai pasakys. Todėl linkiu padėti į šoną visas racionalias liniuotes, matuojančias, kiek daug paaugo gebėjimas mylėti, ir susitelkti į vidinius darbus.