„Dažniausiai santykiuose kyla problemų, kai save išdalijame, nesame savimi, apsimetinėjame, pataikaujame. Todėl noriu priminti moterims natūralią jų būseną – meilę“, – tvirtina psichologė Ramunė Murauskienė ir sako, kad šeima nėra kliūtis eiti unikaliu gyvenimo keliu.
Neseniai buvo aptarinėjama jūsų knyga „(Ne) tobulos mamos užrašai“, o dabar dienos šviesą išvydo „(Ne) tobulos moters užrašai“. Kodėl reikia kalbėti apie netobulumą?
Manyčiau, kad reikia kalbėti apie moteris. Kai sakau netobula, neturiu omenyje bloga – greičiau įvairialypė. Labai daug šiuolaikinės visuomenės žmonių yra perfekcionistai. Jei vyrai daug iš savęs tikisi, siekia tikslų ir labai stengiasi – jiems tai padeda būti vyriškiems, daug gyvenime pasiekti. Bet moteris, kuri įsitempia, eina vyriškuoju keliu. Tokios vėliau atkeliauja pas mane ir sako, kad yra nelaimingos, pavargusios, nors turi materialinį pagrindą, dažnai yra vienos ir pan. Mano tikslas – atkreipti dėmesį į moteriškąjį kelią. Negalime per daug įsitempti, nes tai nesusiję su mūsų prigimtimi. Moteris turi gyventi labiau atsipalaidavusi, komfortiškiau, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji turi parazituoti vyro sąskaita. Net jei taip ir gyvens, vis tiek bus išbandymų, iššūkių, sudėtingų situacijų. Svarbu pasakyti sau, kad esu puiki tokia, kokia esu.
Kaip manote, iš kur kyla noras būti tobula mama, žmona, darbuotoja? Juk neretai per daug iš savęs reikalaudamos perkaistame...
Žmonės tiesiog neturi drąsos eiti unikaliu gyvenimo keliu. Juk mes dar iš vaikystės prisiklausėme: „jei gerai mokysies, būsi šauni mergaitė“, „turėsi diplomą, gerą profesiją, tapsi gera moterimi“, „kai susirasi gerą vyrą, būsi puiki žmona“, „turėsi mandagius vaikus, tapsi gera mama“ ir t. t. O kai vidaus moteris yra mažytė, nesvarbu, kad kūnas auga, ji lieka vaikystėje, paauglystėje. Daug tokių moterų, kurioms yra 30–40 metų, bet viduje tūno mažos mergaitės. Kai žmogaus vidus neauga, pasireiškia nebranda, menkas sąmoningumas ir siekis to, kas ne visada įmanoma ar reikalinga.
Ar jums tobulumo siekis yra artimas? Galbūt šios knygos yra jūsų asmeninės patirties atspindys?
Knygose tiesiog neįprastu psichologams būdu pasakoju apie moteris. Tai ir mano, ir sutiktų moterų patirtis. Antroje knygoje atskleidžiu pagrindinius dėsnius, susijusius su tuo, kas mes esame: dukros, sesės, draugės, mamos, žmonos, darbuotojos. Tos knygos objektas – tikrai ne aš. Pirma knyga parodė, kad moteris, kuri skaito apie kitas motinas, visą laiką galvoja apie savo motinystę. Tai skatina svarstyti, kokios yra jos, kokie vyrauja dėsniai. Todėl knygos yra tokios radikaliai atviros.
Kiek, jūsų manymu, santuokoje antra pusė lemia moters laimę, prisideda prie jos?
Reikia atsiminti, kad santuokoje vyras ir moteris labai susiję. Pora yra kaip vienis. Todėl negalima manyti, kad kai moteris nepatenkinta, nelaiminga, dėl to atsakingas vyras. Žinoma, jis atsako už kai kuriuos aspektus, bet ir žmona turi daug padaryti. Kai moteris yra nepatenkinta ir nelaiminga, tai – jos pasirinkimas. O jei moteris gana stipri energiškai, tai gali būti, kad siūbuos šeimos laivą. Mat stiprių vyrų era dar tik prasideda.
Bet už šeimą ir santuoką atsakingi du suaugę žmonės. Viskas vyksta abiejų sprendimu – kiek moteris daugiau prisiims atsakomybės, tiek vyras turės jos mažiau. Santykiai – tai kaip šokis.
Visgi dauguma brandaus amžiaus sulaukusių Lietuvos moterų yra įsitikinusios, kad laimės paieškos skirtos tik jaunoms. Ką galėtumėte pasakyti taip mąstančioms?
Laimės ieškoti verta ir reikia. Tačiau tai daryti būtina pagal savo biologinius metus. Jaunoms moterims būdinga domėtis trumpalaike laime. Pavyzdžiui, gražiu juodaplaukiu vaikinu. Bet tai laikina: kada nors pražils, nupliks, sustorės... Gražus automobilis pasens, madingas sijonas nusidėvės, išdailintas kūnas sudribs. Kai tuo domisi jaunos, viskas gerai, jos dar neturi išminties, patirties. Bet vyresnėms moterims jau reikėtų ieškoti amžinojo laimės šaltinio. Tačiau yra keturiasdešimtmečių, kurios vaidina jaunas mergaites: rengiasi per daug atvirai, ieško, pavyzdžiui, rudaakio, iki 90 kg sveriančio vaikino ir pan. Jos tvirtina, kad yra jaunatviškos, bet iš tikrųjų elgiasi nebrandžiai. Amžius atėjo, o išmintis dar kažkur klajoja. Kai surandame stabilų laimės ir sėkmės šaltinį, tada niekas jo iš mūsų negali atimti.
Laimės ieškoti verta ir reikia. Tačiau tai daryti reikia pagal savo biologinius metus. Jaunoms moterims būdinga domėtis laikina laime. Pavyzdžiui, gražiu juodaplaukiu vaikinu. Bet vyresnėms moterims jau reikėtų ieškoti amžinojo laimės šaltinio.
Sakote, kad suvokimas, jog esi netobula, yra laimingos moters požymis. Tad kaip pamilti save tokią, kokia esi?
Yra galiojantys visatos dėsniai. Juk gimusios negavome instrukcijos, kaip reikės gyventi, todėl ir patiriame visko: sėkmių, nesėkmių, malonumų, liūdesio. Tai vyksta, kad galėtume sužinoti, kas esame, ką galime nuveikti šiame gyvenime. Čia svarbiausia moters intuicija, be to, ji turi stebėti, ar vis dar yra savimi, ar jau ne. Viena pagrindinių taisyklių – neišduoti savęs ir prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir elgesį.
Noriu priminti moterims natūralią jų būseną – meilę. Aš klausiu atėjusių, kas jums nutiko, kad taip plūstat vyrą? Nenoriu pasakyti, kad dėl visko kaltos moterys, bet man svarbu parodyti, kad ir jos atsakingos už savo veiksmus bei laimę. Jei darže išaugo piktžolė, ji nekalta, kad ten išdygo. Kažką darėte, kad taip įvyko. Dažniausiai santykiai pašlyja, kai save išdalijame. Kai moteris yra ne savimi, save išduoda, apsimetinėja, pataikauja, tada prasideda problemos.
Daug kalbate apie tai, kad vyras ir moteris turėtų būti lygiaverčiai partneriai, kad sutuoktinis nėra dar vienas vaikas šeimoje. Realybėje dažniausiai taip nėra. Kaip manote, ar moterys šeimoje juos išlepina? Ką daryti, kad taip nebūtų?
Aišku, auginti mergaitę ir berniuką – ne tas pats. Nė viena mama negali sūnui parodyti, ką reiškia būti tėvu, vyru. Jei norime, kad iš berniuko išaugtų tikras vyras, reikia atlikti labai daug namų darbų: juo tikėti, pasitikėti, auginti ir labai daug dirbti mintimis. Tai ilgas procesas. Kokios bus pasekmės, pamatysime po daug metų. Sūnų reikėtų auginti taip, lyg jis jau būtų vyras. Mergaitei reikia palaikymo, o berniukui didesnio atstumo: net jei mažylis įsikabina į mamos sijoną, turime jį atkabinti. Moteris sūnui turi kurti erdvę, kurioje būtų tėvas, o jei jo nėra, tada turi matyti dėdės, senelio, būrelio vadovo ar kito vyresnio vyro pavyzdį – autoritetą. Mamos turi savo būdą, kaip bendrauti su vaikais, tėčiai – savąjį.
Tačiau nesakyčiau, kad moterys kažką pridirbo su vyrais ir todėl jie dabar nemoka būti gerais vyrais ar tėvais. Juk buvo laikas, kai vyko karas, vyrų nebuvo ir moterys darė geriausia, ką galėjo. Todėl mūsų mamos užaugo tokios kietos. Ugdymo įstaigose ir dabar dirba beveik vien moterys, todėl berniukai daugiau laiko praleidžia su jomis. Tačiau, kai žmogus vyresnis kaip 21-ų metų, jis neturi teisės kaltinti tėvų ar kitų žmonių, kad jį netinkamai auklėjo. Nuo tada mūsų likimas priklauso mums: turime laisvą valią pabėgti nuo gimdytojų valios. Praeitį reikia palikti praeičiai, šiandien diena yra šiandien, o rytojus priklauso nuo mūsų pačių. Tad ir vyrai dabar yra tokie, kokie pasirenka būti.
Viena iš skyrybų priežasčių – egoizmas. Po vieną gyventi paprasta. Stengtis žmonėms neretai stinga energijos. Juk po darbų reikia namuose grindis išplauti, vaikus pamaitinti. Visgi mes per daug išpuikę ir egoistiški.
Ar šeima vis dar yra vertybė? Juk jauni žmonės nebeskuba tuoktis ir susilaukti vaikų, o susituokę poroje iškilusias problemas dažnai sprendžia skyrybomis.
Vertybės nesenta, nepūva, nerūdija. Jos egzistuoja, nepriklausomai nuo to, kaip žmonės elgiasi. Jei mėtysime šiukšles, tai nereikš, kad nėra joms skirtų dėžių. Jų yra, tik mes pasirenkame kitaip elgtis. Šeima yra vertybė, tai – vienintelis visavertis lizdas, kuriame verta auginti vaikus. O jei sumaterialėjome, nužmogėjome, tai nereiškia, kad dingo vertybės.
Jaunimas šeimų neskuba kurti, nes šalia nėra išmintingų suaugusiųjų, tinkamo pavyzdžio. Tam tikros kartos žmonės nepaliaudami rodė, kad šeima – tai kančia, nes reikia aukotis, kažkam nuolat tarnauti. Mamos vis kartoja, kad atžalos neskubėtų tuoktis, nes nebeturės gyvenimo. Girdime aidą to, kaip gyvenome. Bet jei priimsime šeimą kaip natūralų būvį, kuriame yra pakilimų, nuolydžių, ašarų, džiaugsmo, pykčio, gėdos, liūdesio, tai gyvensime joje ir nekursime dramos. Nes tai – gyvenimas žemėje. Antroje knygoje ir akcentuoju, kad šeima yra vertybė. Tai turime parodyti ir vaikams. Negalime papasakoti – turime skubėti parodyti.
Kaip manote, kodėl poros nebenori (o gal nebemoka) spręsti tarpusavio problemų? Skyrybų statistika kiekvienais metais gąsdina vis labiau.
Net skyrybų atveju galima priimti sprendimą gelbėti šeimą, padaryti viską, kas įmanoma, bet gali prireikti stengtis ne vienus metus. Santuoką bandyti išsaugoti verta ne tiek dėl vaikų, kiek dėl savęs. Viena iš skyrybų priežasčių – egoizmas. Po vieną gyventi paprasta, bet tada savanaudiški įpročiai nesikeičia. O štai gyvenant poroje tai vyksta labai greitai. Daug kas elgiasi savanaudiškai – pažiūrėkite, kiek nelaimingų žmonių, kurie serga depresija ir mato tik save, tik savo nenusisekusį gyvenimą. Stengtis jiems neretai stinga energijos. Juk po darbų reikia namuose grindis išplauti, vaikus pamaitinti. Visgi mes per daug išpuikę ir egoistiški.
Ar turite patarimų, kaip stiprinti šeimą?
Pagrindinis – rinktis meilę. Jei negalime to padaryti, svarbiausia nesirinkti nemeilės. Viską turime atlikti su šiuo jausmu širdyje. Galime gaminti valgyti su meile, jei negalime – negaminame. Kad nepatektume į krizes ar greičiau jas įveiktume, reikia vykdyti kasdienes atsakomybes. O jos priklauso pagal vaidmenis: dukros, mamos, žmonos, sesers, darbuotojos.
Žmonės, kurie turi daug problemų, visų pirma, turi daug laiko jų ieškoti. Jei vykdysime visas savo atsakomybes tėvams, vaikams, vyrui, darbdaviui, nebus kada matyti problemų. Nėra specialaus recepto, kaip stiprinti šeimą, viskas paprasta – kuo dažniau rinktis meilę, nes gyvenimas netrunka amžinai. Kai užaugame, galime būti savimi, priimti tai. Tada prasideda gyvenimas.