Psichologė Aida Šimelionienė: „Vaikų gabumai ne visada yra smagus dalykas“

„Tėvams ir mokytojams rekomenduojame sudaryti galimybę šiems vaikams pabendrauti su panašiais į save, [...] kad jie nesijaustų kitokie, kad jiems netektų slėpti gabumų. Mergaitės, ypač paauglystėje, norėdamos prisitaikyti, galvoja – jei niekas nesimoko, kodėl aš turėčiau mokytis... Nors mes norime, kad vaikui sektųsi, vaikas mano – aš esu kitoks, o norėčiau būti toks, kaip visi. Ne visada tie gabumai yra labai smagus dalykas – kaip aš sakau, marškinėliai ne visada šildo“, – pabrėžia edukologė.

Anot A. Šimelionienės, galima sutikti su požiūriu, kad gabių vaikų nemotyvuoja nei prestižas, nei karjera, nei pinigai – jiems svarbūs kitokie iššūkiai: „Jie trokšta žinių, sudėtingesnių, įdomesnių, kūrybiškesnių užduočių. Tai pagrindinis variklis ir penas smegenims. Todėl tam, kad jie žengtų į priekį, jų programos turėtų būti daug sudėtingesnės – negerai, kai jie per pamokas sėdi ir laukia, kol kiti atliks užduotis.“

– Psichologinėje literatūroje teko skaityti, kad gabių, kaip ir labai negabių, t. y. turinčių rimtų mokymosi sunkumų, vaikų nėra daug – viso labo apie 5 proc. O likusieji yra normalūs, vidutinių gebėjimų vaikai ir jų pasiekimai labai priklauso nuo to, kiek jie ir jų tėvai bei pedagogai įdeda triūso į lavinimą ir lavinimąsi. Pradėkime nuo gabiųjų: jų nėra daug, bet jų veikla gali lemti valstybių pasiekimus, ateitį, mūsų gerovę. Deja, į gabiųjų ugdymą besigilinantys tyrinėtojai teigia, kad savo talentus atskleidžia menka jų dalis. Ponia Aida, kodėl pusė talentų taip ir lieka mūsų nepažinti?

– Gabūs vaikai, kaip ir kiti, gebėjimų gali nerealizuoti dėl daugelio priežasčių, pavyzdžiui, dėl asmenybės savybių, netinkamos aplinkos. Bet viena pagrindinių priežasčių – netinkama ir neatitinkanti jų poreikių bei gebėjimų ugdymo programa. Kas atsitinka su gabiais vaikais? Pradinėse klasėse jiems nereikia stengtis, jiems viskas sekasi pakankamai gerai ir jie neišmoksta dirbti ir mokytis.

O kai programos sudėtingėja, reikalavimai didėja, paaiškėja, kad, deja, nėra įgūdžių, kartais trūksta kantrybės, noro arba mokėjimo dirbti, kai yra sunku, kai ne viskas pavyksta. Tada šie vaikai dažnai praranda motyvaciją, mokykloje jiems nuobodu ir jų pasiekimai nebūtinai būna aukšti.

Taip mes po truputėlį dėl netinkamų programų juos prarandame, nes pagrindinė programa orientuota į vidutinių gebėjimų vaikus – į daugumą vaikų. O gabūs vaikai lieka nuošaly, nes vyrauja nuostata, kad jiems ir taip viskas pakankamai gerai sekasi. Tačiau jų ugdymas turėtų žengti žingsnį į priekį ir mes turėtume jiems duoti daugiau.

– Kas yra gabus vaikas? Pagal kokius kriterijus psichologai vertina vaikų gabumus?

– Vienas pagrindinių kriterijų – aukšti intelektiniai gebėjimai. Kitose srityse vaiko gebėjimai taip pat turi būti aukštesni nei daugumos vaikų. Taigi šie vaikai turi pralenkti bendraamžius. Intelektiniai gebėjimai nustatomi intelekto testais, kuriuos Lietuvoje jau galime atlikti nuo trejų metų.

Kitas svarbus aspektas tas, kad tėvai patys gali pamatyti, jog vaikas labai lengvai mokosi. Tai gali būti susiję su knygelėmis, užduotėlėmis, grojimu, piešimu ar sportu. Kaip greitai ir lengvai vaikas mokosi – dar vienas iš kriterijų, rodančių gabumus.

– Ar tai reiškia, kad visus gebėjimus ir talentus galima pamatyti, kai vaikui sueina treji metai?

– Paprastai pagrindinis periodas, kai galime įvertinti gebėjimus ir pamatyti, kad vaikas turi gabumų įvairiose srityse, yra 4–9 metai. Paminėjau intelekto testus, bet intelektas yra kintamas ir gebėjimai lavinami. Todėl tėvai turėtų atkreipti dėmesį į vaiko raidą – ji paprastai yra spartesnė apie 30 proc. (dažniausiai vaikas pradeda anksčiau kalbėti, skaityti ima apie penktuosius metus). Beje, norint, kad gebėjimai atsiskleistų, vaikas veiklą turi išbandyti, kitaip kai kurių gabumų mes galime ir nepamatyti.

– O kur rasti minėtus testus?

– Psichologai atlieka intelekto testą – atlikę intelektinių gebėjimų vertinimą, jie gali pasakyti, ar vaikas yra gabus. Jei norite sužinoti, ar vaikas turi meninių, sportinių ar kitokių gabumų, reikia kreiptis į specialistą, kuris atliks ekspertinį vertinimą ir pasakys, ar vaikas išsiskiria iš savo bendraamžių. [...]

Paprastai pagrindinis periodas, kai galime įvertinti gebėjimus ir pamatyti, kad vaikas turi gabumų įvairiose srityse, yra 4–9 metai. Paminėjau intelekto testus, bet intelektas yra kintamas ir gebėjimai lavinami.

– Ar gabūs vaikai yra viskam gabūs? Ar jų talentai yra akivaizdūs tik tam tikrose srityse?

– Pasakymas, kad, jei gabus, tai gabus viskam, nebūtų teisingas. Aukšti intelektiniai gebėjimai leidžia vaikui daug ką atlikti gerai ir jis turi potencialą, pavyzdžiui, gali dalyvauti ir matematikos olimpiadoje, ir šokti, dainuoti ar groti. Bet mes visi turime savo silpnąsias ir stipriąsias puses. Tarkim, vaikas gali būti puikus matematikas, bet jo rašiniai nelabai kokie. Kodėl? Galbūt jis ir galėtų gražius rašinius rašyti, bet, jeigu jam neįdomu, jis labiau orientuojasi į matematiką, labiau vystosi šie jo gebėjimai. Tėvai turėtų tai suprasti ir nereikalauti visko. [...]

– Teko girdėti, kad gabūs vaikai visiškai neturi karjerizmo geno. Jų nemotyvuoja nei prestižas, nei karjera, nei pinigai. Kas juos motyvuoja?

– Turbūt labiausiai gabius vaikus motyvuoja tinkami iššūkiai – jie trokšta žinių, sudėtingesnių, įdomesnių, kūrybiškesnių užduočių. Tai pagrindinis variklis ir penas smegenims. Todėl tam, kad jie žengtų į priekį, jų programos turėtų būti daug sudėtingesnės – negerai, kai jie per pamokas sėdi ir laukia, kol kiti atliks užduotis.

– Vis dėlto, remiantis Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros atlikto išorinio mokyklų vertinimo rezultatais, absoliuti dauguma pedagogų orientuojasi būtent į vidutinį vaiką. Tik 3–4 proc. visų vertintų Lietuvos mokyklų diferencijuoja užduotis ir dirba su gabiaisiais. Bet dažniausiai šios mokyklos gabiuosius motyvuoja siekti daugiau ne per pamokas, o po pamokų arba apkrauna neįdomiu papildomu darbu. Kas nutinka gabiam vaikui, jeigu jis per pamokas negauna reikiamo iššūkio?

– Gali būti įvairiai. Gali būti, kad nieko neatsitiks – vaikas dalyvaus olimpiadose, konkursuose, mokysis, turės daug popamokinės veiklos ir sėkmingai baigs mokyklą. Bet tyrimai rodo, kad dalis vaikų be tų iššūkių išmoksta gyventi ramiai, be didesnių pastangų, be didesnių pasiekimų, be didesnių postūmių į priekį ir be didesnės motyvacijos, todėl dingsta jų smalsumas ir noras sužinoti.

Taip pat skaitykite: Psichologinis pirmoko paruošimas mokyklai: ką svarbu žinoti tėvams? Specialistės komentaras

Nors tam, kad jie eitų į priekį, juos reikėtų „išnaudoti“. Vis dėlto dėl užduočių diferencijavimo yra daug diskusijų, bet diferencijuoti užduotis klasėje, kurioje yra du ar vienas specialiųjų ugdymo poreikių turintis vaikas ir gabus vaikas, yra labai labai labai sunku.

– Bet dažnas tėvas, kuris augina vidutinių gebėjimų vaiką, įsivaizduoja, kad auginti gabų vaiką labai paprasta: jis tik neša dešimtukus, o tėvams nieko daryti nereikia – tik džiaugtis. Bet tie, kas augina tokius vaikus, kalba priešingai. Girdi, gabūs vaikai dažnai turi emocinių bėdų, yra nesuprasti bendraamžių. Būna, kad gabūs vaikai, ypač mergaitės, slepia savo gabumus, daugybė gabių vaikų net nenori prisipažinti bendraklasiams apie savo laimėjimus. Kiek tokią situaciją lemia tėvų ir pedagogų elgesys ir kaip tai galima padėti spręsti?

– Konsultuodama tėvus, kurie augina gabius vaikus, dažnai rekomenduoju pasidomėti apie dar vieną gabiųjų ypatumą – didesnį jų jautrumą. Jie labiau reaguoja į aplinką, yra jautrūs, labiau išgyvena. Negalima pasakyti, kad jie turi tam tikrų bendravimo sunkumų su bendraamžiais, bet jie labiau linkę bendrauti su vyresniais vaikais arba suaugusiaisiais arba ieško bendraminčių. Paimkime kokią paprastą kaimo mokyklą: joje yra 130 mokinių, tarp jų gali būti du trys gabūs vaikai. Juk jie jaučiasi kitokie.

Visada tėvams ir mokytojams rekomenduojame sudaryti galimybę šiems vaikams pabendrauti su panašiais į save, su panašių gebėjimų, interesų vaikais, kad jie nesijaustų kitokie, kad netektų slėpti gabumų. Kaip minėjote, mergaitės, ypač paauglystėje, norėdamos prisitaikyti, galvoja – jei niekas nesimoko, kodėl aš turėčiau mokytis... Nors mes norime, kad vaikui sektųsi, vaikas mano – aš esu kitoks, o norėčiau būti toks, kaip visi. Ne visada tie gabumai yra labai smagus dalykas – kaip aš sakau, marškinėliai ne visada šildo.

– Prieš savaitę grįžote iš Italijos, kur dalyvavote Izraelyje įsteigto profesoriaus Reuveno Feuersteino vardo instituto mokymuose, kaip ugdyti visus, ne tik gabius, vaikus. Neseniai anapilin iškeliavęs profesorius R. Feuersteinas, vienas geriausių vaikų psichologų, dirbo su labiausiai traumuotais vaikais ir, nepaisant jų patirtų dvasinių sužeidimų, kančių ar net fizinės negalios, pavyzdžiui, smegenų pažeidimų, autizmo ar Dauno sindromo, niekada nepaliovė jais tikėjęs.

Jis išugdydavęs tokius gebėjimus, apie kokius niekas nė nesvajodavo. Taip buvo dėl to, kad jis nieko nenurašydavo iš anksto ir tikėjo, jog šie vaikai gali pasiekti daugiau, nei daugelis galvoja. O koks buvo pagrindinis šių metų forumo motyvas ir patarimas tėvams bei pedagogams?

– Šiemet buvo speciali programa, kaip pagerinti bet kurio besimokančiojo mąstymą ir mokymąsi. Profesorius sakydavo, kad yra dalykų, kurių negali pakeisti, bet viena, kas yra keičiama, – tai mūsų pažintinės funkcijos. Todėl mes galime išmokyti vaikus mąstyti ir mokytis. Nepriklausomai nuo to, koks tavo sutrikimas, kiek tau metų, tu visada gali mokytis ir mąstyti. Tačiau viena yra tikėjimas, kad vaikas gali mokytis, kita – kad mes turime pamokyti jį, kaip tai daryti. Tai turbūt nėra Jeruzalės stebuklas ir ne dėl to šimtai žmonių kiekvieną vasarą suvažiuoja į šį institutą mokytis.

Pats profesorius vertinamas už tai, kad aprašė, kaip žmonės mokosi, sukūrė instrumentus, kaip įvertinti mokymąsi, sukūrė specialias programas, kurios pagerina mokymąsi arba padeda mokytis geriau. Viena iš tų programų, kurios šiemet mokiausi, yra taktilinė programa, t. y. mokymasis lavinamas pirštais, lytėjimu. Ši programa skirta turintiems dėmesio koncentracijos, darbinės atminties, kalbos arba planavimo organizavimo sunkumų, nes visas užduotis reikia atlikti užrištomis akimis ir liečiant.

Pavyzdžiui, lape yra šeši paveikslėliai ir reikia rasti du panašius. Kai užrišu vaikui akis ir paprašau atlikti užduotį, pirštai parodo, kas vyksta jo galvoje: kaip jis pradeda, nuo ko pradeda, ar turi strategiją, ar susikaupia, ar atsimena, kuriame langelyje koks paveikslėlis buvo ir pan. Skamba keistokai, bet taip galima pagerinti mokymąsi.