Psichologės komentaras: moteris neviltyje – dukra kategoriškai nepripažįsta jos artimo draugo
Laba diena, Ramune. Prieš pusantrų metų išsiskyriau su vyru. Turim vienuolikos metų dukrelę, kuri liko su manim. Dabar mano gyvenime atsirado naujas žmogus, tačiau dukra jo tiesiog nekenčia. Suprantu, kad ji nenori dalintis manęs su kuo nors kitu, bet aš nenoriu atsisakyti savo santykių dėl dukros. Kai tik aš išsiruošiu kur nors su juo eiti, ji užkuria man tokį pragarą... pradeda verkt, isterikuot, daužytis. Jei jis ateina pas mus, dukra visiškai jį ignoruoja, su juo net nepasisveikina...
Aš prašau jos būti mandagia, bet ji nereaguoja. Aš net nebegaliu mėgautis tais susitikimais su draugu, nes jaučiu pastovią įtampą ir kaltę. Net nežinau, kaip elgtis, kaip su ja šnekėtis, kaip man ją įtikint, kad jis geras žmogus, nenori atimti iš jos mamos? Kartais net ateina mintys, kad jei ir toliau taip bus, teks nutraukti bendravimą su tuo vyriškiu... Eglė
Sveika, Egle. Tikrai nelengva jūsų situacija: iš vienos pusės, jums rūpi dukros, kuri skaudžiai išgyvena gyvenimo pasikeitimus, jausmai, iš kitos - nesinori paminti savo norų ir jausmų bei užkirsti kelią naujam gyvenimui. Suprantama, kad jums norėtųsi, kad dukra būtų palanki jūsų naujam ryšiui, kad jai patiktų jūsų draugas, bet tai turi ateiti natūraliai. Taipogi turite būti pasiruošusi tam, kad taip gali neatsitikti niekada. Tikrai neįmanoma pakeisti dukros minčių ar jausmų bandymais įtikinti ją, kad ji turi jaustis, galvoti ar elgtis kitaip. Tuo tik dar labiau ją supykdysite, nes dukra jausis negirdima ir nematoma.
Dukra protestuoja, bet ji turi tam teisę, kaip ir jūs turite teisę norėti, kad ji palankiai žiūrėtų į jūsų draugą.
Dukra protestuoja, bet ji turi tam teisę, kaip ir jūs turite teisę norėti, kad ji palankiai žiūrėtų į jūsų draugą. Manau, jums belieka tiesiog priimti dukrelės jausmus tokius, kokie jie yra, ir nesistengti jų pakeisti. Pabandykite juos atspindėti dukrai, parodyti, jog suprantate jos nepasitenkinimą, nusivylimą, baimes, užtikrinkite, kad ji vis tiek išliks jums svarbiausia. Kai dukra pajus, kad jos jausmai yra girdimi, gerbiami, priimami, ji turėtų nurimti, tapti mažiau įsitempusi ir pikta.
Tikrai nereiktų leisti dukrai manipuliuoti jumis ir iškelti savo poreikius aukščiau visko. Juk jei imtumėte besąlygiškai vykdyti jos norus, ji pradėtų jaustis kalta, skolinga už jūsų auką. Dukrelė pasijustų nesaugi, kad ji, o ne mama valdo situaciją. (Joks vaikas to tikrai nenori, nors dažnai gali atrodyti atvirkščiai). Tai reikštų, kad ji yra stipresnė ir negali remtis savo mama. Savo ruožtu jūs imtumėte siaubingai pykti ant dukros, kad ji „neleidžia‘ jums turėti asmeninio gyvenimo, pasijustumėte bejėgė, o jūsų santykiuose atsirastų tiesiog nepakeliama įtampa. Tuomet jau užvirtų pats tikriausias pragaras.
Taigi, Egle, geriau jaustis kaltai kažkurį laiką nei leistis būti priklausomai nuo dukros kaprizų ir permesti jai atsakomybę už jūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, galite jai pasakyti: „Aš matau, kad tu tikrai labai pyksti, kad šiandien aš išeinu su draugu, suprantu, kad tu nenori, bet aš vis tiek eisiu.“ Vaikas turi anksčiau ar vėliau įsisąmoninti, kad mama taip pat turi savo poreikių, jausmų ir ji yra pakankamai stipri ir nepriklausoma priimti sprendimus, susijusius su ja pačia. Kai dukra nebesijaus spaudžiama mėgti jūsų draugą ar būt su juo maloni, jos jausmai jam gali atšilti, jei tik tas vyras bus korektiškas ir dėmesingas jai ir jums. To jums ir linkiu!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com