Pirmą kartą susitikus su būsima vaiko aukle, svarbu kurti kuo pagarbesnį, nuoširdesnį santykį, nes, kai žmogus jaučiasi saugiai, ramiai, su juo maloniai bendraujama, jis linkęs būti atviresnis, mažiau meluoja, LRT Klasikai sako psichologė Beatričė Kaziliūnaitė.
„Apskritai geriausia užduoti atvirus klausimus (pavyzdžiui – kaip manote, ką su vaiku geriausia veikti laisvalaikiu) ir žiūrėti, kas atsakoma. Tik nesufleruokite atsakymo. Kai vyksta pokalbis, klauskite ir mintyse dėliokite, ar jums tinka toks žmogus, ar nelabai“, – pataria B. Kaziliūnaitė.
– Kaip reaguoti į vaiko skundus, kylančius, jeigu nėra kontakto su aukle? Ar bandyti vaiką pratinti prie kitokio žmogaus, ar vis dėlto paieškoti kitos auklės?
– Rekomenduočiau nepriimti skuboto sprendimo, nes ir vaikui reikia priprasti prie auklės, ir pačiai auklei reikia vaiką pažinti, atrasti, suprasti, kaip jis bendrauja, kokie jo poreikiai. Juk kiekvienas vaikas yra individualus. Bet jei per ilgesnį laiką nei auklė pripranta, nei vaikas gerai jaučiasi, pirmiausia reikėtų su aukle pasišnekėti – gal ji turės savų įžvalgų ir bus galima paieškoti sprendimo.
– O ar verta kalbėti su vaiku?
– Vis tiek verta atsižvelgti į vaiko nuomonę bet kokiu klausimu, tačiau, prieš priimant sprendimą, siūlyčiau išklausyti abi puses. Iš tikrųjų ir vaikai gali būti linkę meluoti, ir auklė gali meluoti. Taigi vienareikšmiško sprendimo šiuo atveju nėra. Siūlyčiau su aukle palaikyti labai gerus, pagarbius santykius, bet tėveliai turi teisę tiesiai šviesiai pasakyti apie situaciją.
Didesnė tikimybė, kad ir auklė neslėps kažko, jei santykis pagarbus, geras, drąsiai kalbamasi apie problemas. Bet jei auklė jausis visą laiką vertinama, bus kažkoks kreivas požiūris į ją, tai atsilieps ne tik santykiams su tėvais, bet ir su vaiku jai bus sunkiau. Jei, pavyzdžiui, tėvai kritikuoja auklę ar kokį kitą žmogų prie vaiko, to žmogaus autoritetas gali kristi. Todėl geriau visus klausimus aptarti su partneriu, o paskui – su aukle, bet vaikui negirdint.
– O kaip jūs žiūrite į faktą, kai yra įrengiamos kameros, įjungiami diktofonai ir auklei apie tai pasakoma?
– Jeigu jai pasakoma iš anksto ir ji su tuo sutinka, tada gerai.
– O jei nepasakoma?
– Tuomet tai nesąžiningas elgesys. O jei patys elgiatės nesąžiningai, tuomet ko tikėtis? Juk prekybos centre pasakoma, kad mus filmuoja. Taigi, jei nepasakai, kad filmuoji, tai – privatumo pažeidimas.
– Pirmiausia tėvams reikia patikimos auklės, su kuria būtų saugu palikti vaiką. Kaip patikrinti patikimumą, jei auklė neturi rekomendacijos arba ją pasiūlo agentūra?
– Šimtaprocentinio testo nėra, bet galima žiūrėti pagal smulkmenas. Į pirmą pokalbį atėjusios auklės galima paklausti ne tik apie tai, kas ankstesniame darbe sekėsi, bet ir kas nepavyko, pažiūrėti, ar žmogus neslepia tokios informacijos, ar pasimokė iš klaidų. Žinoma, šiek tiek lengviau, jei prieš tai yra buvę patirties, nes tuomet galima paprašyti rekomendacijos. O jei rekomendacijos auklė kažkodėl nenori duoti, tai jau gali būti signalas, kad kažkas ne taip.
Iš tikrųjų ir vaikai gali būti linkę meluoti, ir auklė gali meluoti
Taip pat siūlyčiau kažkiek vadovautis ir intuicija. Jei su žmogumi ir patys nesmagiai jaučiatės, galbūt nėra skaidrumo, žmogus nespinduliuoja tiesumu, vertėtų atkreipti dėmesį ir palaukti tos kandidatės, kuri kels pasitikėjimą. Nors tokie signalai nėra labai tikslūs, bet vertėtų atkreipti dėmesį, kaip jaučiatės su žmogumi, su kuriuo dabar kalbate. Taip pat stebėkite, ar į klausimus atsakinėjama nuosekliai, ar, tarkim, nekeičiama nuomonė ir pan. Galų gale svarbu ir tai, kaip žmogus atrodo, pavyzdžiui, ar jis tvarkingas.
– Gal galima kažkokiais klausimais patikrinti, ar jis savikritiškas? Juk su savikritišku žmogumi galima bendradarbiauti.
– Taip, galite paprašyti auklės įvardinti situaciją, kaip ankstesniame darbe (nebūtinai dirbant aukle) kažkas nepavyko, ir paklausti, ko ji iš tos situacijos išmoko. Kartu reikia stebėti, ar įvardijamos tik nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, ar auklė mato ir savo klaidų. Jei mato, vadinasi, ji savikritiška, mokosi iš klaidų. Kitaip ji ateityje gali viską suversti vaikui, aplinkybėms ir nematyti, ką pati galėjo padaryti kitaip.
– Ką vertėtų rinktis – patikimą žmogų, tiesiog būnantį namie su vaikais, ar asmenybę, su kuria vaikams įdomu bendrauti?
– Manau, kad tai tėvų vertybinis klausimas. Prieš rinkdamiesi auklę, tėvai turėtų patys sau aiškiai nusistatyti prioritetus, kas jiems svarbiau – ar emocinis saugumas, ar įdomus žmogus. Kiekvieni tėvai turi savo filosofiją ir geriausiai pažįsta savo vaiką, todėl negalima iš šalies pasakyti, kas yra svarbiausia. Jei vaikas drovesnis, nesaugesnis, galbūt geriau emociškai saugi, rami auklė. Jei vaikas drąsus, energingas, mėgsta kažką veikti, galbūt geriau tokia auklė, kuri supažindintų su įvairiais dalykais.
Didesnė tikimybė, kad ir auklė neslėps kažko, jei santykis pagarbus, geras, drąsiai kalbamasi apie problemas
– Ar auklė gali vaiką auklėti savo nuožiūra?
– Kartais ta iniciatyva visai nebloga. Manau, kad bijoti pasakyti nors žodį nereikia, nebent tėvai labai kontroliuojantys. Tačiau, jei auklė dėl kažko pamoralizavo, paskui ji turėtų tai aptarti su tėvais. Jei tėvų požiūris toks pats, viskas gerai, bet jei nuomonė priešinga, moralizavimų reikėtų atisakyti.
Vis dėlto, visiškai uždraudus auklei priimti kažkokius sprendimus, ypač jeigu ji kokias 8 valandas su vaiku praleidžia, arba pareikalavus dėl kiekvieno sprendimo konsultuotis, labai strigs darbas. Todėl geriau pačioje darbo pradžioje nusibrėžti plačias gaires. Žinoma, jei tėvai perfekcionistai, jie norės tobulumo, bet juk nėra tobulų tėvų ir nebus tobulos auklės. Savaime suprantama, kad auklė padarys kažkokių klaidų. Esmė ta, kad ji nebijotų tų klaidų pripažinti ir iš jų pasimokytų, kad ateityje viskas vyktų sklandžiau.
– Ar galima patį pirmą sykį vaiką palikti vieną su aukle iš karto?
– Nerekomenduočiau.
– Kiek laiko reikia, kad vaikas priprastų ir nebijotų likti?
– Jei vaikas jautresnis, drovesnis, jam reikės ir kelių kartų po kelias valandas. Jei vaikas jaučiasi ramiai, saugiai, vis tiek reikėtų porą sykių prieš tai susitikti, nes gal jis ramus ir saugus, kol mama šalia. Vis tiek, mamai išėjus, visiškai išvengti streso neįmanoma, vis tiek bus ir neaiškumų.
– Dabar yra galimybė šeimai turėti auklę ir neleisti vaiko į darželį. Ar vaikai dėl to nenukenčia? Ar vis dėlto geriau vaiką nuo trejų metų leisti į darželį, kad jis išmoktų draugauti, bendrauti?
– Nuo trejų metų vaikui atsiranda poreikis pabendrauti. Žinoma, čia labai priklauso nuo aplinkybių. Jei kieme yra daugiau mažų vaikų ir auklė išeina į kiemą, kur vaikas gali su jais pažaisti, nebūtina į darželį leisti visą dieną, galima, tarkim, ir pusdienį. Be to, vieni vaikai labai linkę bendrauti, todėl jiems gali nepatikti likti su aukle, jie norėtų būti su kitais vaikais. Kiti vaikai būna uždaresni, jiems visai patinka su aukle.
Kiekvieni tėvai turi savo filosofiją ir geriausiai pažįsta savo vaiką, todėl negalima iš šalies pasakyti, kas yra svarbiausia
– Kokio amžiaus auklę geriau rinktis?
– Tai labai priklauso nuo vaiko. Jei vaikas ramesnis, gal jam patiks vyresnė auklė, nes ji turės daugiau patirties, ramiau į viską reaguos, geriau žinos, kaip vaiką užimti. Taigi patys tėvai turi nuspręsti, ar jie nori vyresnės ir daugiau patirties turinčios auklės, ar jaunos, energingos, kuri su vaiku kažkur eitų, kažką veiktų.
– O kaip vertinate tai, kai tėvai nori, kad auklė ir namus tvarkytų?
– Nuo tėvų priklauso. Jei auklė tvarkysis, ji mažiau laiko skirs vaikui. Jei pati auklė sutinka ir namus tvarkyti, ir vaikus prižiūrėti, tai kuo ji skiriasi, tarkim, nuo mamos? Nes ir mama juk ne tik visą laiką būna su vaiku.
Visą laiką viso dėmesio atiduoti vaikui neįmanoma, be to, ir gyvenime jam tokia situacija vargu ar pasikartos, pavyzdžiui, jis eis į mokyklą, kur bus daug vaikų ir visą laiką dėmesio tikrai negaus. Taigi patvarkyti namus, nemanau, kad yra labai žalinga, nebent labai aukšti tėvų reikalavimai, kai auklė paprasčiausiai nespėja ir namų apkuopti, ir vaikų prižiūrėti. Tokiu atveju ji ir stresą patirs, ir pavargusi bus.
– Kartais auklės, bandydamos įtikti tėvams, sutvarko ir vaikų žaislus. Kaip tada?
– Šiuo atveju, matyt, labai bijoma suklysti, pasirodyti neprofesionaliai.
– Bet man atrodo, kad kaip tik tai yra neprofesionalu.
– Neprofesionalu, bet auklė galvojo – aha, viskas tvarkinga, viskas gerai. Tokius atvejus tėveliai galėtų aptarti, pavyzdžiui, pasakyti, kad jie pratina vaiką susitvarkyti žaisliukus, jog jiems labai svarbu, kad vaikas būtų tvarkingas. Galima net užtikrinti auklę, kad nieko tokio, jei, parėjus namo, žaislai bus išmėtyti – svarbu, kad vaikas suprastų savo elgesio pasekmes.
Nuo trejų metų vaikui atsiranda poreikis pabendrauti. Žinoma, čia labai priklauso nuo aplinkybių
– Tikriausiai net ir valgymas turi būti aptariamas? Galbūt vieni tėvai mano, kad reikia versti valgyti, o kiti – kad vaikas turi intuiciją, todėl turi valgyti tiek, kiek nori.
– Tai geriausia sužinoti per pirmą pokalbį. Siūlyčiau tėvams net nesakyti, kaip jie nori, o paklausti, koks auklės požiūris į valgymą, ir žiūrėti, ką ji sakys. Tik nereikėtų pulti iš karto vertinti, nes tai – atrankinis pokalbis: jūs nesiekiate žmogaus pakeisti, jūs žiūrite, ar jis jums tinka. Apskritai geriausia užduoti atvirus klausimus (pavyzdžiui – kaip manote, ką su vaiku geriausia veikti laisvalaikiu) ir žiūrėti, kas atsakoma. Tik nesufleruokite atsakymo. Kai vyksta pokalbis, klauskite ir mintyse dėliokite, ar jums tinka toks žmogus, ar nelabai. Galbūt kai kurie dalykai jums mažiau svarbūs, juos galima aptarti, pakeisti.
Taip pat siūlyčiau pirmą kartą susitikus kurti kuo pagarbesnį, nuoširdesnį, draugiškesnį santykį, nes, kai jau žmogus jaučiasi saugiai, ramiai, su juo maloniai bendraujama, jis linkęs būti atviresnis, mažiau meluoja – tada didesnė tikimybė, kad auklė išsipasakos, kaip yra iš tikrųjų. Per pokalbį labai gerai pateikti konkrečią situaciją (pavyzdžiui, mūsų vaikas atsisako eiti pietų miego, taigi ką jūs darytumėte?) ir stebėti, ar patinka atsakymas, ar norėtųsi kitokio. Šitaip bus lengviau apsispręsti.