Psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas: „Pradėti džiaugtis gyvenimu reikėtų kuo anksčiau“

Mūsų katalikiškame krašte mirus artimajam tikima, kad velionis pateks į geresnę būtį. Tad kodėl jį vis tiek apraudame?

Net ir tikėdami perėjimu į kitą būtį po mirties, mes raudame, nes patiriame netektį šiame pasaulyje. Verkiame, nes to žmogaus daugiau nematysime ir tas praradimas jaučiamas įvairiais aspektais. Jis išeina iš mūsų kasdienio gyvenimo, taip pat prasideda turto dalybos, pasiskirstymas daiktais – tai reiškia daug netekčių. O į netektį mūsų protas reaguoja liūdesiu, pykčiu.

Kita vertus, niekur nepasakyta, kad visi po mirties pateks į geresnį pasaulį. Juk yra ir kitų alternatyvų, ne tik rojus, ar ne tiesa? Kaip gydytojas psichoterapeutas visada kvestionuoju kalbančių apie savižudybę teiginį „tada bus man ramu“. Ar tikrai ramu? Juk apie tai, kas mūsų laukia, nieko nežinome. Dėl tos pačios priežasties kontroversišku laikau įprastą pasakymą „Ilsėkis ramybėje“. Na, bet, žinoma, vis dėlto daugiausia raudame ne dėl to, kur pateks velionis, o dėl savo netekties šiame gyvenime.

Kokios yra gedėjimo stadijos?

Yra tam tikras klasikinis modelis – vadinamasis gedėjimo ciklas. Pirmuoju jo etapu patiriamas šokas, pasimetimas. Antrajame prasideda neigimas, žmogus nepripažįsta fakto, kad prarado artimąjį. Būna, kitiems šis etapas užsitęsia ir visą gyvenimą, asmuo tiesiog nepaleidžia mirusiojo. Trečia ciklo dalis – pyktis. Ant visko – gamtos, likimo, to žmogaus, savęs paties ir t. t. Ketvirtas etapas – derėjimasis. Jis išgyvenamas tada, jei, pavyzdžiui, sunkiai serga artimasis arba ligos patale guli pats žmogus. Tuomet deramasi su aukštesnėmis jėgomis, kad jos neatimtų gyvybės. Arba kad, tarkim, dingęs be žinios asmuo atsirastų. Penktoji dalis – sielvartas, liūdesys, depresija. Šeštoji – mirties fakto priėmimas ir susitaikymas.

Ar kiekvienas pereina visą ciklą gedėdamas ir ar tai būtina? O jei žmogus nenori patirti daug liūdesio?

Tikrai ne visi gedėdami pereina kiekvieną ciklo dalį. Kai kurie etapai gali būti peršokami ar išgyvenami labai trumpai – tik akimirką ar keletą valandų sąmonėje.

Jei žmogus atrodo taip, tarsi negedėtų ar net neliūdėtų, tai galbūt dabar jis išgyvena neigimo fazę arba jaučia pyktį. Kito priversti išreikšti gedulą neįmanoma, o ir negalima nieko daryti tokiu atveju per prievartą. Verčiau paskatinti tą žmogų išsikalbėti, stengtis jį atsargiai atjausti.

Kaip sveikai pereiti gedėjimo etapus?

Reikia stengtis įsisąmoninti savo jausmus, taip pat patartina jų neslopinti, kad neužsitęstų per ilgai. Štai musulmoniškose šalyse gedulas būna ypač stiprus ir emocingas, bet trunka tik vieną dieną. Velionį tuoj pat palaidoja, o jausmus nevaržomai išlieję artimieji jau kitą rytą grįžta prie įprastinių darbų.

Teigiamas dalykas, mirus mylimam žmogui, būtų stengtis matyti gerąją, šviesiąją jo gyvenimo pusę, prisiminti gražius dalykus apie jį gyvą. Ir organizuoti kuo mažiau oficialaus gedėjimo. Per šermenis gražu paleisti velionio mėgtą muziką, žiūrėti jo gyvenimo akimirkas nuotraukose – taip išsaugoti šviesius prisiminimus.

Gedėjimas gali prasidėti ir anksčiau, dar žmogui nemirus, pavyzdžiui, jei jis ilgai serga sunkia liga. Bijantiems netekties skausmo tikrai labai patarčiau slaugyti ligonį, o ne to vengti. Tuomet gedėjimas prasideda artimajam dar esant gyvam ir lengviau pereinami visi netekties etapai.

Kaip reikėtų elgtis su vaikais, kurių artimas žmogus sunkiai serga. Kaip jiems padėti išgyventi netektį?

Mirus labai artimam žmogui, vaikams reikėtų palikti galimybę toliau su juo bendrauti. Taip pat labai patarčiau pažiūrėti animacinį filmuką „Koko“ apie pomirtinį gyvenimą. Mažyliams itin svarbu išlaikyti glaudų ryšį su anapus iškeliavusiu žmogumi (tai akcentuoju ir mokydamas psichoterapeutus, dirbančius su vaikais). Leiskite išsirinkti žvaigždutę danguje ir su ja kalbėtis, taip patiems savo viduje atrasti atsakymus. Negalima visai nešnekėti apie mirtį, suaugusieji turėtų padėti vaikams išjausti gedulą, jų gyvenime palikti vietos tam netekties skausmui išgyventi.

Kalbant apie sunkiomis ligomis sergančius artimuosius – sakyčiau, kad vaikui tikrai nebūtina matyti, kaip gęsta jam svarbus žmogus. Geriau tegul atsimins sveiką. Apskritai mes savo atmintyje galime išsaugoti tik iki kelių šimtų vadinamųjų videoklipų, susijusių su emocijomis. Jei vaiko galvelėje suksis daug vaizdų apie kančią, destrukciją, baisumus, jie išstums šviesius prisiminimus, o tai gali palikti labai neigiamas pasekmes.

Kaip derėtų elgtis atėjus į šermenis palaikyti draugo ar giminaičio sunkią akimirką? Ko galbūt nereikėtų daryti?

Atėjus palaikyti dera pasiūlyti savo pagalbą. Jei žmogus jos atsisako, privalu priimti atsisakymą su atjauta. Tuomet galima vis priminti, kad jei ko reikės, tegul būtinai kreipiasi. Tegul tas žmogus žino, kad jo sielvartas, liūdesys yra neatstumiamas, priešingai, jūsų draugas yra laukiamas ir gali bet kada su jumis apie viską pasikalbėti.

Guodžiant netinka šnekėti palyginimais – pavyzdžiui, „būna ir blogiau“, taip pat nedera užgniaužti gedėjimo proceso fraze: „Nieko tokio, viskas praeis.“ Negalima neigti liūdesio ir jo svarbos. Bet taip pat nepatartina kartu su gedinčiu žmogumi pasinerti į desperatiškus jausmus.

Apskritai reiškiant užuojautą geriausiai yra išklausyti liūdinčio, su juo tą liūdesį tyliai išbūti ir kuo mažiau aktyviai reikštis pačiam. Netinka intensyviai graudinti, raminti kenčiančio ar aiškinti savo interpretacijų.

Kaip padėti sau pačiam sielvartaujant dėl artimojo netekties?

Padeda įvairios emocinės praktikos. Galima garsiai sau išsakyti savo jausmus, pasikalbėti su kuo nors apie savo liūdesį, išsirėkti, parašyti laišką mirusiam artimajam, su juo bendrauti.

Dar vienas būdas – numatyti konkretų gedėjimui skirtą laiką. Susigalvoti ritualą – tam tikru metu pasimelsti ar kas mėnesį aplankyti artimojo kapą. Labai ilgai ir stipriai susitelkti į mirtį, nematant gyvųjų pasaulio, yra žalinga tiek pačiam, tiek kitiems. Negalima gedėti aplinkinių sąskaita (pavyzdžiui, mama, ilgai sielvartaudama dėl vieno vaiko, apleidžia kitus). Juk gyvenimas yra spalvingas, kompleksinis, su daug įsipareigojimų.

Kada, mirus mylimajam, tinkamas metas užmegzti kitus santykius, pradėti naują gyvenimą?

Labai priklauso nuo paties žmogaus. Atsakymas būtų toks: kada jis jaučiasi pasiruošęs priimti savo jausmus ir atsiverti gyvenimui. Mūsų kultūroje priimtinas gedulo laiko tarpas – metai (tiesa, ta tradicija nyksta). Per metines būna sutvarkomas kapas ir taip tarsi galutinai atsisveikinama su velioniu. Tuomet lyg ir galima pradėti naują etapą.

Aš sakyčiau, kad reikėtų nustoti gedėti kuo anksčiau. Nelaukti metų. Tiesiog imti ir pradėti džiaugtis gyvenimu. Oi, kiek problemų kyla, jei žmogus jaučiasi pasiruošęs naujiems santykiams, o jį stabdo apkalbų baimė ar kitos priežastys. Blogai, kai bėgama nuo kažko, o ne einama į kažką. Svarbiausia sau pabaigti gedėjimo ciklą, atsisveikinti su išėjusiu savo viduje ir užmegzti naujus santykius, jei jaučiamasi tam pasiruošus.

Ar galime psichologiškai pasiruošti mirčiai, ją normaliai priimti?

Manau, visada reikia būti pasiruošus mirčiai. Ruoštis tam nereiškia pasidaryti karstą ar pasisiūdinti įkapių drabužius. Ne. Tai reiškia gerus santykius su artimaisiais, gyvenimo skaidrumą, įsipareigojimų laikymąsi. Reikia įsisąmoninti, kad gyvename ribotą laiką, turime vieną gyvenimą, o ne keletą, kaip galima pagalvoti pažiūrėjus į kai kurių žmonių elgesį. Būtina nusistatyti prioritetus, planuoti, ką norime patirti, jei turime vaikų, jiems stengtis perduoti patirtį, išreikšti meilę, mokyti būti savarankiškus ir t. t.

Artimo žmogaus mirčiai pasiruošti, kaip minėjau, geriausias būdas – slaugyti jį ligos patale. Be to, viską, kas gera, artimajam reikėtų išsakyti, kol jis gyvas. Nepasilikti gražių žodžių sau, kad vėliau netektų gailėtis. Apskritai reikia gyventi išmintingą gyvenimą.

O kaip tokį požiūrį diegti vaikams? Kaip su atžalomis kalbėtis apie mirtį?

Su vaikais reikėtų būti tokiam, kad jie nebijotų apie nieką klausinėti. O kai jie klausia, būtina atsakyti. Jokiu būdu nevalia sakyti: „Tu per mažas, nesuprasi.“ Jei vaikas geba paklausti, vadinasi, nėra per mažas ir gauti atsakymą.

Artėja didžiosios metų šventės. Kiek per jas derėtų skirti dėmesio iškeliavusiems artimiesiems? Juk šeimos šventės – ypač jautrus metas netekus mylimo žmogaus.

Tiek per Vėlines, tiek per Kalėdas svarbiausia visai šeimai ar giminei pabūti drauge. Išėjusius mylimus žmones sveika prisiminti per visas šventes. Kaip derėtų pagerbti jų prisiminimą? Kiek būtų per daug, o kiek per mažai? Į šį klausimą rasti atsakymą leidžia labai paprastas testas: pagalvokite, tai jums padeda ar trukdo.

Lygiai tą patį metodą galima pritaikyti ir gedint neseniai iškeliavusio žmogaus. Kilus klausimui, ar ne per daug galvoju apie velionį, ar ne per dažnai su juo kalbuosi, jį prisimenu, o gal per retai, visada paklauskite savęs: o tai man padeda ar trukdo. Ir viskas taps aišku.