Psichoterapeutė Lina Vėželienė: „Gyvenimo vadžias atidavę protui, mes nustojame jausti“

– Aš gerbiu savo vyrą! – tvirtai įsitikinusi dėsto Sigita. – Kaip žmogų gerbiu, tik negaliu pakęsti jo valgymo ypatumų. Čepsi, šliurpsi kaip kiaulė, net užsičiaupti nesugeba, kai kramto. Ir dar man nepatinka, kad nesugeba geresnio darbo susirasti. Ir dar… Bet šiaip, manau, kad gerbiu aš jį. Kaip vyro tai ne. Prastas jis vyras, bobiškas toks. Bet kaip žmogų… Kodėl gi ne? Žinoma, kad gerbiu!

– O gal dar ir myli? – atsargiai tikslinuosi.

– Galvoju, kad myliu… Kodėl turėčiau nemylėti? – nustemba moteriškė, atėjusi pasikonsultuoti dėl santykių su „mylimu ir gerbiamu“ vyru.

Vertybių vertybe vainikavę intelektą, gyvenimo vadžias atidavę protui, o mąstymo galią pavertę gyvenimo tikslu ir vienintele siekiamybe – mes nustojome jausti.

Jausmai vietoje to, kad būtų tiesiog jaučiami, yra tiesiog sugalvojami. Žinodami, ką jausti priklausytų vienoje ar kitoje situacijoje, žmonės sugalvoja sau jausmus ir patys save įtikina, kad taip ir jaučia.

Ši patologiškai skambanti mąstymo kebeknė tokia dažna, kad net neatrodo nenormaliai. Ji prasideda dar vaikystėje, kai tėvai mums pasako, kokius jausmus mes turėtume jausti, o kokių jausti nepridera.

Dažnas užauga girdėdamas, kad kai skauda jis neturėtų verkti, o kai liūdna – neturėtų liūdėti. „Ko čia sėdi nosį nukabinęs? – klausia mama dvejetą gavusio sūnaus. – Nenoriu matyti tokios tavo fizionomijos. Nusišypsok!“.

Arba dar:

Nėra ko čia pykti;

Turėtum džiaugtis, o ne sielvartauti;

Per daug nesidžiauk, vėliau verksi;

Negražu girtis savo pergalėm;

Turi mylėti savo sesutę;

Privalai gerbti vyresniuosius;

Negalima pykti ant savo brolio...

Dažnas užaugo girdėdamas aiškius nurodymus, kokius jausmus jis privalo jausti ir kada. Ir tai ne tik šeimos, bet ir nerašyti sociumo „pageidavimai“: neliūdėk, neverk, per daug nedžiūgauk, nepyk, nesigėdink, nebijok. Nors šitas – „Nerodyk savo jausmų!“ – lenkia visus.

Išverčiu to nepatyrusiems: primygtinai rekomenduotina, kad tai, ką iš tiesų jaučiate, slėptumėte nuo kitų žmonių ir rodytumėte tik tuos jausmus, kurie yra priimtini ir pageidautini. Šiame gūdžiose pasąmonės gelmėse užkoduotame scenarijuje pateikiamos net dvi aksiomos: pirma – tu turi taip elgtis tiesiog todėl, kad taip turi elgtis, ir antra – priimtini ir pageidauti jausmai yra visai ne tie, kuriuos tu jauti iš tikro.

Daugybė žmonių metų metais gyvena pagal šį visiškai nelogišką scenarijų, patys sugalvodami sau jausmus ir patys įtikindami save, kad taip ir jaučiasi.

Kas keisčiausia, daugybė žmonių metų metais gyvena pagal šį gautą/įgytą/paveldėtą visiškai nelogišką scenarijų, patys sugalvodami sau jausmus ir patys įtikindami save, kad taip ir jaučiasi.

– Tu gi pyksti ant savo draugės… – sakau panikos priepuoliais besiskundžiančiam vyrukui.

– Nesąmonė! Nepykstu aš ant jos. Tegul daro ką nori, tegul šlaistosi po tuos klubus naktimis! Koks man skirtumas? Mes abu laisvi žmonės! Net nesiruošiu ant jos pykti! Niekad tiek nesižeminu, kad pykčiau dėl to, ką veikia mano boba! – žeria dabar jau supykęs ir ant manęs.

– Tai kaip tu jautiesi, kai ji naktį praleidžia klube? Jei jau nepyksti…

– Niekaip nesijaučiu. Koks man skirtumas? Ji daro ką nori, aš darau ką noriu… Aš ja pasitikiu!

Pavadinkime šį ramų, puikiais abipusiu pasitikėjimu grįstais santykiais besidžiaugiantį vyruką Jonu. Tai štai – Jonas yra įsitikinęs, kad jis yra visiškai ramus, tik jaučia racionalios priežasties neturinčią vidinę įtampą. O panikos priepuoliai yra tiesiog mistinės kilmės! (Gal ką suvalgė?). Nes jie tikrai niekaip nesusiję nei su staigia tėvo mirtimi, nei su nauju jo merginos darbu naktiniame klube. Nors laike ir sutampa…

Dėl merginos jam ramu, o savo tėvo jis išvis niekada nemylėjo. Kodėl turėtų po jo mirties kankintis? Jonas didžiuojasi savo dvasine ramybe ir gebėjimu priimti gyvenimo įvykius tokius, kokie jie yra. Jonas dėl nieko nesinervina ir sėkmingai stiprina savo gebėjimą tvardytis. Bet...

Jonas yra pernelyg protingas, kad jaustų jausmus, kurie jam nepatinka. Todėl jis atsisako juos jausti ir sugalvoja sau kitus, kuriuos jausti jam patinka.

Tas pats Jonas geria raminančius vaistus, kad galėtų išeiti į darbą, vakare parūko žolės, kad atsipalaiduotų ir kartą ar du per savaitę išgyvena stiprius panikos priepuolius.

Iš tiesų, Jonas gedi tėvo, pyksta, jaučia didelę įtampą darbe, liūdi ir jaučiasi nesaugus. Bet Jonas galvoja, kad yra ramus, galvoja, kad pasitiki savo mergina ir kad nei tėvas, nei jo mirtis jam nerūpi. Jonas yra pernelyg protingas, kad jaustų jausmus, kurie jam nepatinka. Todėl jis atsisako juos jausti ir sugalvoja sau kitus, kuriuos jausti jam patinka.

Taip daro daug, pernelyg daug jonų ir janinų… Ir ne tik dėl to, kad nešiojasi savyje „nejausk to, ką jauti“ scenarijus, bet dar ir dėl to, kad jausti tai, ką jauti, yra baisu, skauda arba tiesiog per sunku.

TAIP PAT SKAITYKITE: Vyrų psichologija: kaip suprasti ir reaguoti į jų jausmus? Konsultuoja psichoterapeutas Olegas Lapinas

Atsisakę iš tiesų jausti žmonės tarsi išsikrausto iš savo kūno ir apsigyvena galvose. Ten jie sugalvoja sau jausmus, kuriuos jie nori jausti, sugalvoja, kad kažką myli arba kažko nemyli, sugalvoja, kad moka atleisti, atjausti, pasitikėti, gerbti.

„Galvoti, kad jaučiu ir iš tiesų jausti, – skiriasi kaip plastikas nuo medžio“, – dažnai kartoja mano Mokytojas. Tai toks pats skirtumas, kaip sėdėti prie tikro židinio ar žiūrėti į židinio fototapetą.

Mano supratimu, jautrumas – tai bent jau gebėjimas jausti savo paties jausmus. Ir tai tikrai ne tas emocinis dirglumas, kuriuo taip žavimasi.

Stebint taip labai išplitusį gebėjimą galvoti apie jausmus, bet ne juos jausti, gerokai nustebino komentarų gausa po straipsniu apie žmogaus jautrumą – kiek daug skaitytojų panoro prisipažinti, kad jie yra ypatingai jautrūs žmonės.

Tuomet ir kilo mintis, kad gal čia kažkas su „jautrumo“ sąvoka buvo supainiota. Mano supratimu, jautrumas – tai bent jau gebėjimas jausti savo paties jausmus. Ir tai tikrai ne tas emocinis dirglumas, kuriuo taip žavimasi.

– Aš labai jautrus žmogus… – kartais tenka išgirsti iš ašarotomis akimis į tolį žvelgiančios romantikės. – Visą laiką verkiu žiūrėdama laidą „Atleisk“.

Matyt, neretam galvojimas apie save, kaip apie itin jautrų žmogų, priduoda bent kiek daugiau savigarbos, tarsi tai būtų kažin koks ypatingas talentas. O gal pasiteisinimas, kai pritrūksta išminties ir savitvardos?

Iš tiesų, jautrumas – didelė dovana, tik nereikėtų jautrumu vadinti emocinio labilumo. Psichologijoje yra daug su žmogaus emocionalumu susijusių sąvokų: jautrus, jausmingas empatiškas, emocingas, sentimentalus, dirglus, opus, ūmus, labilus… Ir jos viena nuo kitos ganėtinai skiriasi.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė Loreta Vaičaitytė: „Moteris kartais turi „išjungti“ pareigos jausmą ir pabūti savanaudė“

Pagarbiai minint savo asmeninį jautrumą, dažniau turimas mintyse tiesiog sentimentalumas arba dirglumas, bet tikrai ne tas tikrasis gebėjimas jausti savo paties jausmus. Žmogus, aiškiai suvokiantis, ką jaučia ir giliai tą išjaučiantis, niekada nesipuikuos savo jautrumu, nes jam tiesiog to nereikia.

O tas, kuris galvoja, kad jaučia bet yra tiesiog nestabilus arba paprasčiausiai sentimentalus, – mėgsta apie tai pasakoti kitiems, reikalaudamas dėmesingos pagarbos savo sugalvotiems jausmams. [...]

Kol iš tiesų nejauti, o tik galvoji, kad jauti, tol labai svarbu ir apie save galvoti, kaip apie labai jautrią asmenybę. Tik žmogaus protui reikalingi intelektiniai argumentai Ego bylai pavadinimu – „Aš – jautri asmenybė“ užpildyti. Iš tiesų gebančiam jausti žmogui to nereikia. Jam nereikia galvojimo, ką jis jaučia, jis tiesiog jaučia.

Prisirinkęs intelektinių argumentų, kad yra jautrus, žmogus nebeskiria nuoširdžios empatijos nuo sentimentalumo; opumo išoriniams dirgikliams, nuo jautrumo. Pamažu tiesioginio gebėjimo jausti jausmus tiesiog nebelieka, juos išstumia galvojimas apie tai, ką aš jaučiu, arba dar gudriau – galvojimas apie tai, ką turėčiau jausti.

Visoms gyvenimo spalvoms jautrią širdį pakeičia emocinis psichikos labilumas, kuris beje yra gan rimtas sveikatos sutrikimas. Tada nuo savo „jautrumo“ pavargęs pilietis eina pas tokį patį ypatingai jautrų konsultantą, kad ten galėtų aptarti savo ypatingai jautrius išgyvenimas.

„Ką tu jauti?“ – tuomet jo klausia specialistas atjaučiančiai suskliaudęs antakius. „Manau, kad aš jį labai mylėjau ir... tebemyliu!“. Tą niekšą, kuris muša tavo vaikus? „Tikiu, kad širdyje jis labai geras žmogus, tik va, kai išgeria….“

Nei jis labai geras, nei tu jį labai myli. Santykis, pastatytas ant „manau, galvoju, tikiu“ – tai statinys, pastatytas ant lakaus smėlio. Nes tiesa ta, kad tu jį ne myli, o nekenti. Ir aišku, kad netiki jo kažkur labai giliai, labai ypatingai giliai slypinčiu gerumu, o smerki jį, nes skundiesi visoms savo draugėms, koks jis niekam tikęs.

Smurtaujančių ar geriančių vyrų moterys iš tiesų netiki savo vyrų gerumu, jos to gerumo tikisi, jos jo nori, bet jaučia visai ką kitą: baimę, neapykantą, pyktį, nusivylimą.

Jei iš tiesų tavyje gyventų tikėjimas jo gerumu, tai būtų lyg stebuklingas vaistas, galintis transformuoti net ir paskutinį iš paskutiniausiųjų pašlemėkų.

Smurtaujančių ar geriančių vyrų moterys iš tiesų netiki savo vyrų gerumu, jos to gerumo tikisi, jos jo nori, bet jaučia visai ką kitą: baimę, neapykantą, pyktį, nusivylimą. Nors ir galvoja, kad priima, atleidžia, myli, kad tiki jo kažkur giliai paslėptu gerumu.

Iš tiesų jautrus žmogus geba jausti tai, ką jis jaučia. Ir džiaugsmą, ir liūdesį, ir pyktį jis išgyvena visu kūnu, visais pojūčiais, aiškiai suvokdamas, ką jaučia ir kodėl. Jis nesišypso, kai jam liūdna ir nevaidina atlaidaus, kai pyksta.

O norintis save įsivaizduoti kaip jautrų žmogų, galvoja, kad jaučia, bet iš tiesų nelabai ką jaučia, arba tiesiog jaučia kažką labai priešingo. Jis myli badaujančius Afrikos vaikus ir galvoja, kad yra jautrus vaikų problemoms, bet ignoruoja savo paties vaikų poreikius. Jis myli visą pasaulį, bet sunkiai pakenčia savo paties tėvus. Jis kovoja už gyvūnų teises, bet neša numarinti sergantį šunį… Tyliai braukia ašarą prie TV ekrano, nes galvoja, kaip jam gaila tų vargšelių Afrikoje. Sumaigo žinutę ir paremia skurstančius Kambodžoje, bet niekaip nereaguoja į faktą, kad jo paties sūnėnas sėdi sporto internate amžinai neprivalgęs ir fizine, ir emocine prasme.

Nuolat galvodami, kad jaučia, žmonės ima taip pat elgtis ir su savo norais. Pradeda nebe norėti, o galvoti, kad nori. Arba dar geriau – sugalvoja, ko reikia norėti ir verčia save to norėti. Vėliau jie ima galvoti, kad gyvena visai normaliai, nors iš tiesų yra pervargę ir nelaimingi, nes nedrįsta girdėti net savo kūno siunčiamų signalų. Ką jau kalbėti apie emocijas ir jausmus.

Jie bendrauja su žmonėmis, kurie jiems iš tiesų net nepatinka, jie žiūri laidas, kurios jiems neįdomios, dirba darbus, kurių nekenčia, keliauja ten, kur nenori, bet tik galvoja, kad nori.

Galvoja, kad yra pakankamai fiziškai ir psichiškai sveiki, bet geria vaistus nuo spaudimo, skrandžio, nerimo, depresijos, galvos skausmo, nemigos. Svaiginasi toksinėmis medžiagomis, kad nusiramintų, nebejaustų, atsipalaiduotų, pralinksmėtų. Skaito savipagalbos knygas, kad rastų dar daugiau argumentų, kaip save apgauti, kad gudriau argumentuotai galėtų galvoti, jog jaučia tai, ką nori jausti, ir dar patikimiau nebejaustų to, ką iš tiesų jaučia.

Galvojimą, kad aš kažką jaučiu, galima priskirti elementariai manipuliacijai. Dažniausiai ji nukreipiama į save, kai žmogus dėl kažkokių jam vienam suprantamų priežasčių nusprendžia užsiimti saviapgaule ir nejausti to, ką jaučia. Arba sugalvoti jausmai panaudojami minipuliavimui kitais. [...]

Labai linkiu nustoti galvoti ir pradėti jausti. Nustoti galvoti, kad myliu ir iš tiesų pradėti mylėti.

Psichoterapeutė Lina Vėželienė / publikuota www.gyvojipsichologija.lt