R.Rudoko vasara dėl vienos priežasties jau 10 metų kitokia: „Tai ir reabilitacija, ir reanimacija kartu“

Iš tiesų, pasak žinomų pašnekovų, šis užsiėmimas slepia itin gilius dalykus, duodančius ypatingos naudos jį prisijaukinusiems.

Išlipo iš balos

R.Rudokui ši vasara yra dešimtoji, kai jis bičiuliaujasi su aitvaravimu.

„Nardyti išmokau anksčiau nei plaukti“, – sako nuo vaikystės vandens pramogas vertinęs pašnekovas.

Prieš dvylika metų aktorius susidomėjo vandenlentėmis ir, kaip pats pasakoja, per kelis šiltuosius sezonus ištyrinėjo visus Lietuvos tvenkinius.

„Gerai pamenu, kai treniravausi Svencelėje, kur sutikau bičiulį, pašmaikštavusį ir pakvietusį „lipti iš balos“ bei prisijungti prie tikrų vandenų valdytojų kompanijos. Iššūkis skambėjo intriguojančiai, tad, mane sudomino. Nuėjau į paplūdimį, susiradau mokytoją ir taip prasidėjo mano neįtikėtina kelionė“, – prisimena pašnekovas.

Per šešias valandas R.Rudokas išmoko plaukti savarankiškai, o pirmąjį sezoną ant vandens skriedamas praleido net 400 valandų. Aktorius, apkeliavęs nemažai aitvaravimo taškų įvairiuose kraštuose, patikino – Kuršių marios yra viena iš trijų saugiausių vietų pasaulyje, kur galima perprasti abejingų nepaliekančio sporto subtilybes.

„Aitvaravimas yra ir reabilitacija, ir reanimacija kartu. Viską, ką juodo „atsinešei“ su savimi į pakrantę, čia ir palieki, o grįžęs neberandi. Pagrindinis aitvaruotojo atributas yra šypsena! Tai – nesveikai sveikas, geras sportas. Tad, skelbiu žinią – jį išmokti ir pamilti gali tiek vaikai, tiek senjorai. Tik reikia susirasti širdžiai artimą mokytoją“, – sako R.Rudokas.

Įgūdžiai nepasimiršta

Kad aitvaravimas yra įkandamas daugeliui žmonių, patvirtina ir M. Šmitas. Tik, anot jo, vieni burę suvaldo per kelias valandas, kiti, dėl fizinių savo savybių, užtrunka kiek ilgiau.

„Veidai, kai žmonės įveikia save ir padaro tai, ko manė niekada nepadarysią, švyti nenusakoma džiaugsmo aura. Teigiamų emocijų būna ilgam laikui į priekį, o jas atgaivinti lengva prisiminus širdžiai ypatingą akimirką“, – pasakoja M.Šmitas.

Aitvaruoti žinomas vyras pradėjo dar dirbdamas Lietuvoje. Tiesa, pirmąjį aitvaruotoją jis išvydo filmuojant televizijos projektą Gran Kanarijoje, o susipažino su dabar svarbiausia jo gyvenimo dalimi tapusiu sportu Svencelėje, kur buvo paprašytas vesti čia vykusią šventę.

„Dovanų gavau pamokas su patyrusiu instruktoriumi. Esu jam už tai dėkingas, nes, vos išplaukęs į marias savarankiškai, patekau į „baltąjį škvalą“ ir prisiminiau patarimą, kaip reikėtų elgtis kritinėje situacijoje. Būtent tai yra viena iš mokytojo pareigų – išaiškinti, kaip suvaldyti viską kritiniu momentu“, – kalba pašnekovas, skaičiuojantis antrąjį aitvaravimo dešimtmetį.

M.Šmitas pastebi, kad jo gyvenimą pakeitusiame sporte jėgos nereikia visiškai – svarbi yra koordinacija ir balansas. Aitvaravimą žinomas vyras prilygina važiavimui dviračiu – vieni to išmoksta greitai, kiti, įsisavindami pamokas, užtrunka. Be to, abiejų užsiėmimų metu įgyti įgūdžiai yra neužmirštami.

„Be to, aitvaruodami vystome savo gabumus – daugelį dalykų šiame sporte reikia daryti priešingai nei instinktyviai esame įpratę. Tarkim, jei norisi priešintis, tempti į save, tai reiškia, jog būtina atpalaiduoti burę. Tokie niuansai aktyvina mūsų smegenų pusrutulių veiklą, o kodėl tai svarbu, manau, detalizuoti nereikia“, – kalba M.Šmitas.

Aitvaravimas jam yra ne tik sportas, bet ir filosofija, raginanti paleisti dalykus tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

„Tai yra ir sveikas prisilietimas prie gamtos stichijų, būdas nuo asfalto grįžti į tai, kas iš tiesų mums dovanoja džiaugsmą“, – yra įsitikinęs pašnekovas.

Įžvelgia privalumus naujokams

Svencelėje norinčiuosius išmokti aitvaruoti treniruojanti pasaulio bei Lietuvos rekordininkė Gabrielė Pioraitė pritaria R.Rudokui ir M.Šmitui, tvirtinantiems, kad jų pamilto sporto gali išmokti visi.

„Tereikia mokėti plaukti ir norėti perprasti jėgos aitvarus“, – neabejoja žinoma savo srities profesionalė. Ji yra treniravusi ir devinmečius, ir aštuoniasdešimtmečius. G.Pioraitės auklėtiniais yra tapę ir neįgalūs asmenys, plaukiantys specialiai jiems pritaikytomis lentomis.

Trenerė pritaria nuomonei, jog Svencelėje yra itin palankios sąlygos būtent „nulinukams“, aitvaravime žengiantiems pirmuosius žingsnius. Tai lemia negilūs, nesūrūs vandenys, ne per aukštos bangos, žolė, o ne smėlis ant kranto bei daugelis kitų aplinkybių.

G.Pioraitė pasidžiaugė, jog aitvarų sportas, dar dažnai vadinamas kaitavimu, tarp moterų vis labiau populiarėja, nors jame vis tik dominuoja vyrai.

„Dailiosios lyties atstovėms rezultatų pasiekti sunkiau ne tik dėl fizinių savybių, bet ir dėl psichologinių niuansų. Pavyzdžiui, labiau išvystyto savisaugos instinkto. Todėl palaikau merginas, žengiančias į šį ekstremalų sportą – joms jis kainuoja daugiau pastangų“, – kalba G.Pioraitė.

Vertinant jos pasiekimus, nepamirštamas faktas, kad lietuvė „Big Air“ disciplinoje, įvardinamoje pavojingiausia aitvarų sporte, yra pasiekusi pasaulio rekordą. 2020 metų sausio 18 dieną Pietų Afrikoje, Keiptaune, Gabrielė tapo aukščiausiai, net į 23,6 metro aukštį, su jėgos aitvaru iššokusia mergina istorijoje.

Vasaras Gabrielė leidžia Lietuvoje, Svencelėje, kur yra įkūrusi jėgos aitvarų sporto mokyklą ir jau kitokio savo gyvenimo nebeįsivaizduoja. Tiesa, dar ne taip seniai, prieš aštuonis metus ji gyveno sostinėje, dirbo biure. Aiškių valandų ir įsipareigojimų specialybę mergina buvo pasirinkusi po studijų, tačiau juto, kad tai – ne tas, tinkamas kelias.

Gabrielę visada domino ekstremalus sportas. Ji jau buvo išbandžiusi motociklus, šuolius su parašiutu, bet pilnatvės nejuto. Viskas pasikeitė atsitiktinai pajūryje susipažinus su jėgos aitvarais – sportininkė tai įvardina kaip meilę iš pirmo žvilgsnio. Gyvenimas ir darbas Vilniuje liko praeityje. Atsisakiusi įprastų patogumų, Gabrielė, kurį laiką dar važinėjusi į Svencelę, vis dėlto nusprendė lietuviškoje jėgos aitvarų oazėje įsikurti ilgesniam laikui.

„Dabar savęs kitaip neįsivaizduoju. Čia mano mintys, mano namai, todėl džiaugiuosi, kad tuo, ką gero patiriu, galiu dalintis su savo auklėtiniais“, – sako G.Pioraitė.