Man rodos, mūsų visuomenė pateko į meistriškai paspęstas tobulumo žabangas. Paprastam, žemiškam ir žmogiškam gyvenimui su visomis jo spalvomis vietos beveik nebeliko. Rožiniai iliuzijų ir reklamų debesėliai taip plačiai pasklido, kad geras tonas jau reikalauja ne tik apsimesti, kad tikroji realybė ir yra tas saldus virtualus įvaizdžių pasaulis.
Netikite? Pirma mintis, kuri šauna mąstant apie kreivų veidrodžių karalystę, yra televizinės reklamos. Ypač tos, kuriose reklamuojamos pačios įvairiausios moteriškos higienos priemonės – nuo įklotų iki tamponų. Jos geriausiai parodo, kaip iškreipiama realybė ir konstruojama menamas pasaulis. Žiūrėdama tuos mini vaizdo klipus, niekaip nesuprantu, kodėl jų režisieriai nutarė, kad per tas sunkias dienas moterys labiausiai nori šokti baletą, turkštis sūkurinėse voniose ir, žinoma, mūvėti būtent baltus, prigludusius džinsus. Tik tam, kad įsitikintų jų produkcijos kokybe?
Bet juk kasdieniame gyvenime viskas yra ne taip! Žinoma, galima įtikėti televiziniu mitu ir imti mėgdžioti ten konstruojamą realybę. Tačiau akivaizdu, kad laukia nusivylimas. Galbūt balti džinsai ir nesusiteps, tačiau kažin ar dėl to diena atrodys gražesnė. Tiesa, kita reklama gali pasiūlyti piliulę nuo skausmo, kuri malšina visus nepageidaujamus organizmo signalus. O moderniai mąstanti ginekologė šiai „problemai“ spręsti pasiūlys dar vieną galimybę – modernią kontraceptinę spiralę. „Lengvesnės dienos“ ir šimtaprocentinė apsauga! Tobula. Ir pirmyn į aktyvaus gyvenimo trasą!
Reklamos geriausiai parodo, kaip iškreipiama realybė ir konstruojama menamas pasaulis.
Bet gyvenimas tuo ir žavus, kad jame yra netobulų dalykų ir periodų. Todėl normalu ne tik nenorėti svetimkūnio savo kūne, bet ir neketinti „arti“ darbe ar namuose iki išsekimo.
Man rodos, pati gamta suteikė moteriai galimybę stabtelėti ir pailsėti nuo nesibaigiančių darbų ir rūpesčių. Todėl jei „tomis dienomis“ nesinori jokių vakarėlių, sporto treniruočių ar eksperimentų su nauju įvaizdžiu – nereiškia, kad reikia save versti jaustis kitaip.
Tai gera proga priminti šeimai, kad ir visur spėjančiai žmonai ir mamai kartais reikia dėmesio ir rūpesčio, nes ji kartais jaučiasi irgi nekaip. Vadinasi, namiškiai turės progą maistą gamintis patys, negalės atakuoti moters prašymais eiti apsipirkti ar pasivažinėti dviračiais. Bet kai moteris nenori puoštis ir gražintis, ji mielai pasimėgautų plytele šokolado. Ir tegul nedrįsta namiškiai nupirkti ne tą, kurį ji labiausiai mėgsta! Nes tai laikas, kai galima būti toli nuo tobulybės ir jos siekių ir neapsimetinėti, kad jos labai reikia.
Mano blaivus protas kužda, kad ir kūnui, ir sielai yra gerokai sveikiau ir naudingiau realios situacijos suvokimas – net jei ji ir nėra labai maloni – nei apsimetinėjimas, kad juoda yra balta, o liūdesys – tai tik kita laimės išraiška.
Todėl neverta įklimpti į jokius „sėkmingo gyvenimo“ spąstus. 90-60-90 formulė – vieni iš jų. Kaip ir imperatyvas vasarį važiuoti slidinėti, mėgautis rūšiniu vynu ir skaityti madingas knygas. Ir kodėl daugelis gėdijasi prisipažinti, kad nekenčia žiemos sporto, neskiria vyno rūšių ir šiuo gyvenimo etapu paprasčiausiai nenori skaityti knygų? Baimė nutolti nuo tobulumo standartų?
Man rodos, nuostabiausia ne pastovi įsivaizduojamo idealumo būsena, bet tai, kad kasdien išaušta nauja, nenuspėjama diena, kuri kartais įkvepia dirbti, džiaugtis, kurti, puoštis. O kartais verčia susigūžti lovoje, apmąstyti egzistencinius klausimus ar susinervinti dėl nepavykusios šukuosenos.
Prieš akis atsiveria daugybė nuostabių gyvenimo spalvų, rožinis iliuzijų debesėlis pasislenka horizonto link – ten, kur jo tikroji vieta. Kad būtų retsykiais apie ką pasvajoti.