R. Zemkauskas apie pažintį su Mantu Katleriu: „Rasti bendrą kalbą mums užtruko maždaug vieną minutę“

Ar pirmą kartą susitikę radote bendrą kalbą?

Rytis: Rasti bendrą kalbą mums užtruko maždaug vieną minutę: abu esame televizijos laidų vedėjai, tad profesija iš karto suartina. Aš turiu ir daugiau profesijų, bet ši – televizijos laidų vedėjo – labai patinka. Mantas man pasirodė pirmiausia labai protingas žmogus. Jis puikiai jaučia niuansus, gerai skaito aplinką, neskuba ir žino, ko nori. Aš jam pavydžiu, nes jam pasisekė gimti, kai daugelyje šou sričių jau nebereikia gaišti laiko ir išrasti žanrų ir būdų, jis gali iš karto eiti prie reikalo – leisti savo talentui atsiskleisti.

Mantas: Nors jau beveik metus vedame tą patį projektą, pirmą kartą susitikome ir pasikalbėjome tik per fotosesiją. Čia kaip filme dviem aktoriams – jei ne vienoje scenoje filmuojiesi, gali ir niekad nesusitikti.

Mes su Ryčiu – tikrai skirtingi. Kaip suprantu, eidamas į „Kitokius pasikalbėjimus“ Rytis norėjo parodyti esantis linksmas žmogus – suprantantis humorą ir galintis jį kurti. Aš turėjau kiek kitokią misiją – gal net priešingą nei Ryčio. Norėjau parodyti, kad sugebu ir rimtai su žmonėmis kalbėtis. Nežinau, kaip sekasi man, bet Rytis tikrai atsiskleidė – tokio jo daug kas dar nepažinojo. Nenustebčiau sužinojęs, kad laidos gerbėjai pasidaliję į dvi stovyklas: vieni ateina gyvai pokalbio stebėti arba internete žiūri Ryčio, kiti – mano vedamus pasikalbėjimus.

Vadinasi, iš tikrųjų susiskaldymas ir dvi Lietuvas egzistuoja? Jauna ir sena, intelektuali ir paviršutiniška, o gal, kaip kažkas padalijo, – „elitas“ ir „runkeliai“...

Mantas: Manau, kad Lietuvų yra daug daugiau nei tik dvi. Yra ne tik Ryčio ar mano gerbėjų, yra ir žmonių, kuriems nė vienas mūsų nepatinka, arba kuriems patinkame abu. Mes ir nesiekiame skaldyti: tegu geriau žiūrovas renkasi, kokio svečio nori klausytis, – nesvarbu, koks vedėjas jį kalbina.

Rytis: Mūsų laida turi misiją – kurti vieną Lietuvą. Ir kadangi mes kone vieninteliai tą darome, kaip ir laukčiau iš atsakingų ministerijų bent jau padėkos...

Kaip tą darome? Taip, mes skirtingi. Taip, mūsų auditorijos iš pirmo žvilgsnio tolimos. Bet jos susitinka „Kitokiuose pasikalbėjimuose“ – ir ne tik internete ar portaluose, o ir gyvai – salėse! Nerasite geresnio būdo suartinti žmones, kaip surinkti vienoje salėje įgyvendinant tą pačią programą – susitikti su geriausiais Lietuvos sportininkais, aktoriais, rašytojais, muzikantais. Ten nėra jokio „elito“ ir jokių „runkelių“. Rolando Kazlo klausosi Manto auditorija, „radistų“ – mano. O galiausiai paaiškėja, kad nėra jokios „Manto“ ir „mano“, – tiesiog norima įdomiai praleisti vakarą. Tuoj bus metai, kai dirbu prie šios laidos. Ir žinote, ką? Auditorija yra kaip reta protinga ir korektiška. Pateikia puikių klausimų, visada įvertina gerą mintį, yra geranoriška ir mandagi. Pavyzdžiui, mane kritikuoja, kad negražu pertraukti pašnekovą. Tai kur tie „runkeliai“?

Mantas: Žmonės tiesiog skirtingai supranta dalykus – priklausomai nuo išsilavinimo, finansinės padėties, socialinio sluoksnio, pažiūrų ir dar daugybės kitų niuansų. Gal tikrai mūsų su Ryčiu misija yra suvesti ir supažindinti tas skirtingas Lietuvas? Jaunimui parodyti Ryčio humoro jausmą, o vyresniems – mano požiūrį.

Rytis: Jaunesnė auditorija užaugs ir pradės ieškoti prasmės. Tačiau kas sakė, kad apie prasmę galima kalbėti tik baisiu balsu ir skambant laidotuvių maršui? Man atrodo, kad mūsų intelektualams trūksta žaismingumo, o susireikšminimo – gerokai per daug. Į juos žiūrint, kartais norisi jiems išrašyti medicininių kanapių... Be humoro ir ironijos nėra jokio tikro intelektualumo. Be humoro, ir neslėpsiu, be tam tikros dozės pašaipos apskritai neįmanoma ištverti šio nuostabaus pasaulio absurdų. To mane moko ne tik jauna „Pasikalbėjimų“ auditorija, mano studentai ir jauni draugai. Oi, ne. To mane moko Shakespeare’as, Molière’as, amerikiečių poetės, Márquezas. Jeigu Molière’as dabar gyventų, garantuoju – žiūrėtų „Pasikalbėjimus“ ir rašytų komentarus...

Vis dėlto akivaizdu, kad judu lygina. Dėl to baugu? Juk visada norisi būti geriausiam!

Rytis: Taip, mus su Mantu lygina. Ir turint galvoje, kad „Pasikalbėjimų“ auditorija yra jaunesnė, manęs daug kas klausia: „Ar nebijai, kad lygins tavo nenaudai, kad nepatiksi?“ Bijau. Ir ką? Bijojau kadaise pasiūlydamas auditorijai chuliganišką „Lankų“ laidą, bijojau keiktis „Sopranuose“ (buvo gąsdinimų, kad pasodins už jaunimo tvirkinimą), bijojau išleisdamas pirmuosius „Pasivaikščiojimus“, nes tokios pokalbių laidos Lietuvoje nebuvo ir ji pakeitė visą kalbėjimo per TV būdą, bijojau eidamas į pirmą savo paskaitą VDU. Bijojau, nervinausi, klydau, taisiau. Gal žinote kitą būdą ką nors naujo sukurti?

Mantas: Seniau mane būtų išgąsdinusi net mintis, kad galiu sėdėti ir dvi valandas klausytis kokio nors pokalbio... Bet pernai vasarą atradau ir labai pamėgau šį formatą – kiek daug čia improvizacijos, juokų ir natūralumo, nes pašnekovas gali pasiruošti keliems klausimams, bet ne dviejų valandų pokalbiui. Visą aną vasarą klausiausi interviu su įvairiais žmonėmis – sportininkais, komikais, menininkais. Galiausiai nusprendžiau pats pabandyti: „Kitokių pasikalbėjimų“ prodiuserio Manto Bertulio paprašiau, kad leistų man vesti vieną tokį pokalbį. Taip susiklostė, kad likau projekte ir tapau vienu iš vedėjų. Nesu profesionalas, todėl natūralu, kad jaudinuosi, kartais jaučiuosi nedrąsiai. Vis dar mokausi interviu meno dirbdamas šį darbą.

Kaip renkatės pašnekovus laidai? Ryti, ar sutiktumėte kalbinti krepšininkus brolius Lavrinovičius ar popdainininką Radži?

Rytis: Laidos vedėjas, kuris ko nors, mirk, negali kalbinti, dar nėra tikras laidos vedėjas. Radži pažįstu iš LNK laikų, jis yra sumanus vaikis ir man būtų įdomu su juo pasikalbėti. Broliai, kiek suprantu, turi geresnį humoro jausmą už ne vieną mano matytą „humoristą“. Lietuvoje mes turime masę stereotipų, kurie jokios naudos mums neduoda, o tik padeda pateisinti nieko neveikimą.

Mantas: Mielai paklausyčiau Ryčio pokalbio su Karolina Meschino...

Mantai, o ką norėtumėte pakalbinti jūs?

Mantas: Rytis yra interviu žanro virtuozas, todėl manau, kad profesiniai iššūkiai jam turėtų patikti. O aš žmones kalbinu dar neseniai, todėl noriu ne iššūkių, o gludinti žinias. Tad renkuosi žmones, su kuriais, tikiuosi, bus linksma pasikalbėti, kurie kėdėje priešais mane atsipalaiduos ir galės papasakoti įdomių istorijų, kuriems nėra neliečiamų temų ir kurie supranta juokus. Norėčiau pakalbinti Šarūną Jasikevičių. Gal net Dalia Grybauskaitė sutiktų? Bet kadangi per beveik penkerius šio projekto gyvavimo metus pašnekovo kėdėje yra sėdėję pačių įvairiausių žmonių, nebežinau, kas dar galėtų nustebinti žiūrovus. Nebent ateitų Arvydas Sabonis.

Rytis: Ne kartą sakiau: visada esu didžiausias tos dienos savo pašnekovo fanas. Labai noriu, kad ji ar jis žiūrovams patiktų.

Jei pašnekovo kėdėje sėdėtų vienas iš jūsų, ko paklaustumėte?

Mantas: Ryčio paklausčiau apie interviu meną, kokias mano klaidas mato. Ir pasidomėčiau, kaip prasideda jo diena: nes man atrodo, kad jis atsikelia jau su pypke burnoje, pusvalandį ramiai ją kuriasi, geria kavą...

Rytis: Manto paklausčiau, koks jis norėtų būti ir ką norėtų veikti, kai bus mano amžiaus.