„Nesu didelė avantiūristė, bent jau šiuo periodu labiau mėgstu viską planuoti, susidėlioti ir tvarkingai eiti per gyvenimą“, – sako radijo ir TV laidų vedėja Skaiva Jasevičiūtė.
Trumpa dosjė
- GIMIMO DATA IR VIETA. 1982 m. liepos 1 d., Klaipėda.
- ZODIAKO ŽENKLAS. Vėžys.
- GERIAUSIAS DRAUGAS (-Ė). Turiu nemažai gerų draugų, kuriais galiu pasitikėti. Ir tą draugystę branginu, nes susipykti lengva, o susitaikyti sunku.
- ĮVAIZDIS. Man artimiausia – klasika. Nuo džinsų ir marškinėlių iki suknelių ir kostiumėlių. Mėgstu iškirptes. Neseku aklai mada, bet naujausiomis tendencijomis pasidomiu.
- METŲ ĮVYKIS. Mano vienintelė sesuo susilaukė dukrytės, taigi turiu kelių mėnesių dukterėčią ir esu laiminga teta, nes mūsų šeimoje ilgai nebuvo vaikų. Pirmas anūkas tėvams.
- NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Keisti patalynę. Anksčiau nepatiko ir lyginti, bet stengiuosi nepirkti drabužių, kurie glamžosi.
- LŪPDAŽIS. Labai moteriškas, klasikinis – raudonos spalvos, o kasdienai renkuosi neutralų švelniai rožinį ar bespalvį.
- POILSIS. Labai atpalaiduoja sūkurinė vonia su gero šampano taure ir knyga. Smagu taip lepintis namie.
- KELIONĖS. Kol kiti guli Maldyvuose prie baseino, aš automobiliu su šunimis važinėju po Europą į parodas.
- TABU RACIONE. Vengiu duonos, cukraus, saldumynų, bulvių, makaronų. Bet jei draugas iškepa kugelį, negaliu atsisakyti. Svarbu neprarasti saiko.
- FANTASTIŠKIAUSIOS ATOSTOGOS. Tik suaugusiesiems skirtame viešbutyje. Poilsis, kai aplink nėra verkiančių, klykiančių vaikų ir nervingų jų mamų, yra malonus.
- AVANTIŪRA. Esu šokusi ir su parašiutu, ir su guma, bet nepavadinčiau to avantiūra, net nežinau, ar norėčiau tai pakartoti. Su metais tampu atsargesnė, atsiranda visokių baimių, nes labiau įvertinu rizikas.
- POMĖGIAI. Daug skaitau, daug rašau, dalyvauju parodose su augintiniais, juos veisiu. Turiu daug malonių veiklų ir hobių.
Liepą atšventėte gimimo dieną. Nebijote skubančio laiko?
Gimimo metai dokumentuose labai skiriasi nuo to, kaip jautiesi viduje. Esu sutikusi labai protingų jaunų žmonių, ir labai isteriškų bei kvailų senjorų. Man amžius nieko nereiškia, nesigėdinu pasakyti, kiek man metų.
Be abejo, kaip ir kiekviena moteris, stengiuosi prisižiūrėti, pasigražinti, patinka grožio procedūros. Tai visai suprantamas dalykas, nes tai dariau ir būdama 27-erių, ir dabar – 39-erių. Taip, pajuokaujame, kad amžius jaučiasi – jau negaliu švęsti visą naktį ir ryte išeiti į darbą gerai jausdamasi, kaip prieš 15 metų.
Koks jums yra tobulas gimtadienis?
Turėjau ne vieną tobulą gimtadienį. Tai toks, kai tau belieka jame sudalyvauti. Nereikia per naktį pjaustyti mišrainių, sukti galvos, kur bus šventė. Ir ne kartą man draugai tokių tobulų gimtadienių yra suorganizavę. Tokie – patys fantastiškiausi, geriausia dovana.
Šiais metais su bičiuliais susitikome mano mėgstamoje kavinėje, pakėlėme šampano taures. O kitą dieną tęsti šventės išvažiavau į šunų parodą – ten taip pat buvau apsupta gero man linkinčių bendraminčių ir draugų. Neslėpsiu, gimtadienį švenčiau keturias dienas ir tai labai maloniai nuvargino.
Jeigu gyvenimą būtų galima pasukti atgal, ką pakeistumėte?
Nieko nekeisčiau, nes kiekviena padaryta klaida veda prie teigiamų dalykų ir sprendimų. Galėtum sakyti, kad oi, niekada gyvenime nedraugaučiau su vyru, su kuriuo buvau. Bet gal nepadraugavusi su juo nebūtum įgijusi kažkokios vertingos patirties, nebūtum sutikusi kitų draugų. Kokių nors tragiškų klaidų mano gyvenime nebuvo. Tikrai nieko nenorėčiau keisti, nes viskas man patinka taip, kaip yra.
Tiesioginiame radijo eteryje pradėjote dirbti būdama vos 16-os?
Kaip patekau į radiją, esu pasakojusi ne kartą. Buvau gana aktyvi paauglė. Klaipėdoje turėjome mėgstamą barą, ten rinkdavomės su draugais, gerdavome arbatą, nes nieko daugiau mums neduodavo (juokiasi).
Vieną kartą prie kompanijos prisijungė vaikinas, pagyrė mano balsą, pasakė, kad jis žemas, sodrus ir pasiūlė dirbti radijuje. Tada tik nusijuokiau, nes pagalvojau, kad tas bičas tokiu būdu mane kabina. Bet telefono numerį daviau, nes jis buvo fainas. Iki šiol esame geriausi draugai. Būtent jis pakvietė į pokalbį vietinėje Klaipėdos radijo stotyje. Mane priėmė.
Dabar skaičiuoju 23 metus radijuje. Ir save laikau labiau radijo žmogumi, nes čia didžiausias mano įdirbis. Televizijoje dirbu mažiau – gal apie 15 metų. Vis mažiau vedu ir renginių, nes atradau hobį, atimantį praktiškai visus savaitgalius, – būnu su šunimis parodose.
Iš kur ta meilė šunims? Kodėl būtent taksiukai?
Būdama 9-erių perskaičiau norvegų rašytojos knygutę „Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Tai buvo istorija apie didelę nepasiturinčią, bet labai laimingą šeimą, miške radusią taksų veislės šunį. Virdulio vamzdžiu pavadintas šuniukas buvo taip žaismingai aprašytas, kad tokio labai užsinorėjau ir aš. Pradėjau prašyti tėvų, kad nupirktų. Iš pradžių neleido, bet kai mama ėmė lauktis mano sesers, iškėliau ultimatumą: „Jei tau vaikas, man – šuo.“ Ir gavau išsvajotą taksiuką, jį labai pamilau ir iki šiol gyvenu su taksais. Jau neskaičiuoju, kiek jų buvo per mano gyvenimą. Jokios kitos veislės nenorėčiau.
Esate ir „Teleloto“ vedėja. O pačiai labiau sekasi loterijoje ar meilėje?
Niekada loterijoje nesu išlošusi stambių sumų. Kartais perku bilietukus – labai mėgstu tuos momentinius. Patinka pats trynimo procesas, o ne mintis, išlošiu ar ne. Seniai supratau, kad man gyvenime duota visus pinigus uždirbti pačiai. Stengiuosi tai ir daryti, nesitikėdama, kad milijonas nukris iš dangaus. Manau, kad meilėje man sekasi labiau. Kiekvieni santykiai man atnešė naujos patirties, naujų pažinčių ir gerų emocijų. Tad negalėčiau skųstis. Man meilėje sekasi.
Asmeninį gyvenimą laikote po devyniais užraktais. Kodėl?
Visada laikausi nerašytos taisyklės – nekalbėti apie asmeninį gyvenimą. Dėl labai paprastos priežasties: manau, santykiai yra dviejų žmonių reikalas. Tik tada, kai antroji pusė išreikš tokį norą, galėsiu paatvirauti. Deja, iki šiol nesutikau vyro, kuris norėtų, kad viešinčiau mūsų santykius.
Koks žmogus vertas būti šalia jūsų?
Santykiams, mano galva, svarbiausi du dalykai: kad tas žmogus labai mylėtų ir gerbtų mane ir kad aš jį taip pat labai mylėčiau ir gerbčiau. Visa kita nesvarbu. Kai yra meilė ir pagarba, galimi ir kompromisai, atsiranda ir bendrų pomėgių, ir kitų dalykų.
Aplinkiniams atrodote superstipri moteris. Ar turite kitą, nematomą Skaivos pusę?
Nors Vėžio ženklo žmonės, sako, yra labai jautrūs, nesu nei pernelyg jautri, nei labai šalta. Nėra ir to superinio šeimyniškumo, kurį klijuoja šiam Zodiako ženklui. Artimuosius be galo myliu, bet poreikio užsirišti prijuostę ir stoti prie viryklės gaminti valgio visai šeimai tikrai nejaučiu (šypsosi).
Vis dėlto manau, kad nėra tokių stiprių žmonių, kurie niekda neparodytų savo jautriosios pusės. Visi mes ją turime. Ir aš ne išimtis. Būna dienų, kai palūžti, sėdi ir verki, blogai jautiesi. Tačiau kai tavo darbas viešas, supranti, kad turi skleisti geras emocijas.
Tiesiog negali parodyti, kad ir tu turi problemų, kad ir tau kartais liūdna. Bet nebijau kartais būti silpna, išsiverkti ant peties. Ir man reikia, kad kažkas apkabintų, padarytų kokius nors darbus už mane. Tai visiškai natūralu. Gal tik atrodau tokia stipri moteris, bet iš tikrųjų man patinka, kai manimi kas nors pasirūpina.
Ar pritariate, kad žinomiems žmonėms sunkiau, nes visi įsivaizduoja turintys teisę dalyvauti jų gyvenime?
Išties viešumas turi savo kainą: tu visada būsi stebimas tarsi pro didinamąjį stiklą, apkalbamas ir greičiausiai tave aptarinės ne iš pačios geriausios pusės. Išmokau nekreipti dėmesio, nes tiesiog yra žmonių, kurie daugiau neturi apie ką kalbėti.
Kai tau pila neigiamus komentarus vieną po kito, galvoji, nejau jiems nėra ką veikti, kad tiek laiko gali skirti bjaurastims rašinėti. Ir tai visai suprantama, nes tų žmonių gyvenime vyrauja rutina, nevyksta kažkokių įdomių, jaudinančių dalykų. O rutina yra žudanti. Kai hobių nėra, lieka vienintelis dalykas – domėtis kitų gyvenimais ir apkalbėti. Tai tarsi narkotikas, užpildantis tuštumą. Neigiami komentarai tik parodo, kiek daug Lietuvoje yra vienišų, nelaimingų, savęs nerealizavusių ir gyvenimu nepatenkintų žmonių.
Kokia girdėta paskala jus prajuokino labiausiai?
Nesu tokio ryškumo žmogus, kad mane taip stipriai apkalbinėtų kaip kitus. Na, gandelių visokių girdėjau: kad esu permiegojusi ir su vienu, ir su kitu žinomu vyru, nors realiai gyvenime prasilenkdami gatvėje mes tik pasilabindavome.
Dar buvo legendinė paskala, kad mano jaunesnioji sesuo yra mano dukra, kurią užaugino mano mama. Tokiu atveju aš būčiau turėjusi gimdyti 9-erių, bet ką žinai (juokiasi).
Dar esu girdėjusi, kad, kai man atliko krūtų didinimo operaciją, paliko labai negražų randą. Kad neva čia nevykęs plastikos chirurgų darbas, nors iš tikrųjų randas likęs nuo širdies operacijos. Žmonės, pasirodo, turi lakią fantaziją.
Ko jums trūksta iki visiškos laimės?
Stengiuosi gyventi negalvodama, kad man kažko trūksta. Galbūt yra dalykų, kurių norėčiau, bet jei kažko nori, tai ir sieki. Kas iš to, jei galvosi: „O, Dieve, kaip man trūksta milijono.“ Nuo to niekas nepasikeis.
Tiesa, dar norėčiau, kad visi man artimi žmonės ir, žinoma, mano šunys būtų sveiki. Nes kai kažkas iš artimos aplinkos serga, tai labiausiai mane išbalansuoja ir liūdina.
Anksčiau įsivaizdavau, kad turiu nudirbti visus darbus, uždirbti visus įmanomus pinigus, bet ilgainiui pastebėjau, kad tai atsigręžia bumerangu: turi pinigų, bet neturi kada jų išleisti. Tai negerai ir nesmagu. Geriau jau mažiau pinigų, bet daugiau laiko sau, kurį galėtum leisti patinkantiems dalykams. Jau seniai taip gyvenu ir esu laiminga.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.
