Radijo laidų vedėja Gerūta Griniūtė: „Dirbu tikrai ne dėl apdovanojimų“

Gerūta, kiek metų jau dirbate radijuje?

Pirmasis bandymas įvyko prieš šešerius metus – vedžiau „Muzikinį pastišą“ per „LRT klasiką“. Kadangi dar studijavau, nuolatos dirbti negalėjau, tačiau vis sulaukdavau tokių pasiūlymų. Turiu muzikinį išsilavinimą – esu baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijau pianistės specialybę, o Vilniaus universitete studijavau Analitinę žurnalistiką. Po studijų pradėjau aktyviai darbuotis radijuje bei televizijoje. Radijuje dar esu vedusi laidą „Ką man skaityti?“, taip pat su Dariumi Užkuraičiu – „Radijo popietę“. Laidose „Pakeliui su klasika“ ir „Muzikinis pastišas“ dirbu iki šiol. Šiais metais prisidėjo dar ir „Muzikos valanda“ – su Dariumi Užkuraičiu vedu šios laidos dvikovos versiją, o viena pasakoju apie lietuvių kūrėjų ir atlikėjų kūrybą. Televizijoje nuo šio sezono dar dirbu ir laidoje „Kultūros diena“, transliuojamoje per „LRT plius“ kanalą. Taigi veiklos – per akis (šypsosi).

Šiemet per LRT „Auksinių bičių“ apdovanojimus su D. Užkuraičiu pelnėte Metų partnerystės titulą už bendradarbiavimą LRT radijo laidoje „Muzikos valanda“. Ką jums tai reiškia?

Didžiausia dovana man vis dar atrodo galimybė darbuotis būtent LRT. Pats procesas kasdien apdovanoja geromis emocijomis ir dirbu tikrai ne dėl apdovanojimų. Tačiau ši bitutė labai glosto širdį – tai didelis kolegų ir klausytojų įvertinimas, stiprus paskatinimas dar labiau stengtis ir tikėti tuo, ką darai. Džiugu, kad „Auksinės bitės“ apdovanojimas teko mudviejų duetui, dviem žmonėms, nes ruošti ir vesti šią laidą su Dariumi yra ypač smagu ir įdomu!

Bėgant laikui įgijote daug patirties. Kaip dabar vertinate savo pirmąsias laidas radijuje?

Kaip tik neseniai perklausiau pirmąją savo radijo laidą. Šypsojausi: balsas tada skambėjo visai kitaip, jaudulio buvo daug. Ruošiausi, pamenu, ypač kruopščiai, daug konsultavausi su būsimaisiais kolegomis – norėjau, kad viskas pavyktų tobulai. Labai džiaugiuosi, kad radijo vadovė ir bendradarbiai negailėjo patarimų, bet kartu ir suteikė daug laisvės. Todėl į viską galėjau žiūrėti kūrybiškai, o tai atvėrė daug naujų kelių. Kai žinai taisykles, tačiau tavęs nevaržo griežti rėmai, dingsta baimė padaryti ką nors ne pagal protokolą. Laikui bėgant norėjosi vis daugiau eksperimentuoti, sugalvoti ką nors visiškai kitokio, išvirkščio. Kadangi daugiausia laidų vedu apie muziką, apie ją visada norisi kalbėti kuo gyviau, kuo įdomiau, kad kiekvienas, įsijungęs radiją, norėtų pasilikti su laida.

Koks, jūsų manymu, yra geras radijo laidų vedėjas?

Toks, kuriam kalbant, tiesiog negali nesiklausyti. Dar prieš suvokdami informaciją išgirstame balsą, todėl svarbu, kad jis patrauktų ausį, būtų spalvingas. Visgi jei įsijungusi radijo stotį girdžiu gausybę kalbos klaidų darantį vedėją, dažnai nebesinori ilgiau jo klausytis. Žinoma, yra ir labai charizmatiškų kalbėtojų, kuriems atleistinos kartais pasitaikančios klaidos.

Ar daug kuriozų radijuje pačiai yra nutikę?

Žinoma, yra buvę visko. Kiekvienai laidai ruošiuosi atsakingai, tikrinu faktus, informaciją. Tačiau, be abejo, yra pasitaikę situacijų, kai stengiesi maksimaliai, bet dėl kokių nors priežasčių nepavyksta įgyvendinti sumanymo. Pavyzdžiui, laidos pradžioje suplanuoju paleisti tam tikrą temą atitinkantį kūrinį ir, lyg tyčia, laiku nepasispaudžia reikalingas mygtukas. Nors klausytojai ir nežino, kaip ką buvau sumaniusi, vis tiek viduje viskas užverda. Esu eteryje supainiojusi ir vienos žinomos Lietuvos grupės atlikėjų vardus. Kol kas mokausi savęs dėl klaidų neplakti, bet dar tikrai yra kur tobulėti (šypsosi).

O kaip susitvarkote su jauduliu tiesioginiame eteryje?

Improvizuoti man patinka, netikėtumų net laukiu, taigi tiesioginis eteris man yra labai artimas ir savas. Tikriausiai todėl, kad mėgstu adrenaliną. Jaudulį pavyksta suvaldyti galbūt dėl to, kad turiu muzikinės patirties – fortepijonu grojau įvairiose scenose. Koncertuodama neturi galimybių pasitaisyti, viską puikiai turi atlikti iš pirmo karto, privalai būti čia ir dabar. Grojimas fortepijonu – taip pat bendravimas su publika, tik per muziką. Tai man patinka, tačiau kalbėti gyvai žmonėms man atrodo paprasčiau. Kai žengdama į sceną pradėdavau jaudintis, pagalvodavau, kad būtų kur kas lengviau, jei galėčiau vietoj keliolikos minučių grojimo fortepijonu ką nors žmonėms papasakoti (šypsosi). Tad, sėdėdama prie radijo mikrofono ar stovėdama prieš televizijos kameras, jaučiuosi labai gerai.

Kuri darbo radijuje dalis jums maloniausia?

Viena maloniausių dalių – susitikimas ir bendravimas su pašnekovu. Man labai pasisekė, nes daugelis žmonių, su kuriais kalbuosi, yra be galo įdomūs, jaučiantys meno, kūrybos, kultūros alkį... Pavyzdžiui, neseniai kalbinau per LRT televiziją transliuojamos laidos „Panorama“ vedėją Marijų Žiedą, kuris, pasirodo, beveik dešimt metų pūtė tromboną. Tenka sutikti labai daug tokių žmonių, kurie dirba su muzika nesusijusius darbus, bet praeityje su ja ilgą laiką draugavo.

Regis, iššūkių net nėra...

Manau, iššūkių kiekvieną dieną yra, nes stengiuosi, kad nesikartotų laidų temos, kaskart ateitų nauji, įdomūs pašnekovai. Tiesa, kartais iššūkiu tampa bandymas sudėtingą temą, ypač apie specifinius klasikinės muzikos dalykus, pateikti labai paprastai, patraukliai visai tokios muzikos nepažįstančiam klausytojui. Būna atvejų, kad tenka per rekordiškai trumpą laiką paruošti pokalbį su įdomiu pašnekovu, o žmogų kalbini vėlai vakare, būsimos laidos išvakarėse. Sudėtingiausia, jei tokiais atvejais ruoši interviu su užsieniečiu – pokalbį reikia išsiversti, tekstą suredaguoti ir dar rasti žmogų, kuris įgarsintų pašnekovą. O paskui ilgai dirbti prie audiomontažo. Dažnai pasidžiaugiu, kad LRT yra „žiniukų“, kuriuos bet kada galima rasti darbo vietoje ir paprašyti jų pagalbos. Būna situacijų, kai naktimis gelbsti draugas. Klausytojai apie tokią darbo virtuvę net nenutuokia.

Per tuos metus esate kalbinusi pačius įvairiausius pašnekovus. Kokie pokalbiai labiausiai įsiminė?

Galėčiau išskirti įsimintiną laidą su šviesaus atminimo filosofu, visuomenės veikėju profesoriumi Leonidu Donskiu. Stebuklingas šis pokalbis buvo vien todėl, kad kalbėjomės apie kultūros naktį, apie tai, kaip skamba Vilnius. Be to, profesorius pasiūlė susitikti pasikalbėti legendiniame „Neringos“ restorane. Nors esu gimusi ir augusi Vilniuje, niekada iki įsimintino susitikimo su filosofu garsiajame restorane nebuvo tekę lankytis. Mūsų pokalbis buvo labai natūralus, fone skambant džiazo muzikai...

Ar pati turite savo mėgstamą radijo laidą?

Klausausi radijo, nors norėčiau tai daryti dažniau. Labai mėgstu šeštadieniais įsijungti Domanto Razausko vedamą laidą „Pakartot“ per LRT radiją. O kadangi esu džiazo gerbėja, mielai klausausi „LRT klasikos“ stotyje kolegės Laimos Slepkovaitės rengiamos laidos „Sėsk į traukinį A“. Kartais įsijungiu ir „Žinių radiją“, rytais klausausi BBC.

Kadangi darbe daug tenka kalbėti, bendrauti su žmonėmis, gal laisvalaikiu norisi nuo visų pabėgti ir pabūti tyloje?

Toks jau mano būdas, kad tarp žmonių man labai gera. Tik kartais darbų kiekis per didelis ir tai išvargina. O labiausiai pasiilgstu ramaus poilsio, kai galima ryte atsikelti be žadintuvo ir niekur nereikia skubėti. Vakarais, grįžus namo po ilgos dienos, norisi atsisėsti ir tiesiog pažiūrėti filmą ar nedaryti nieko. Per savaitę net nerandu laiko pagroti pianinu. Kartais keletą mėnesių iš eilės neatidengiu instrumento.

Savaitgaliais mėgstu susitikti su artimais draugais, pasikalbėti aktualiomis temomis, nueiti į teatrą, parodą ar gerą koncertą. Gyvas bendravimas su bičiuliais tikrai neišnyko iš mano gyvenimo. Dar patinka keliauti, tik šiam pomėgiui stinga laiko. Žaviuosi aktyviu poilsiu.

Pamenu, kad mėgstate ekstremalias pramogas, esate šokusi parašiutu. Gal tokį šuolį išbandėte dar kartą?

Kol kas ne, bet būtinai šią pramogą pakartosiu (šypsosi). Mėgstu kartingą, nors to nepavadinčiau ekstremaliu sportu. Norų turiu daug! Vienas tokių – išmokti valdyti motociklą. Tikriausiai tai skaitydami mano bičiuliai smagiai pakikens, nes dar neturiu išlaikiusi automobilio vairavimo teisių. Gal nuo to ir reikėtų pradėti (juokiasi). Kadangi dabar jau viešai prisipažinau, bus didesnė paskata pagaliau nueiti į „Regitrą“ ir įgyvendinti šį sumanymą.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1988 03 21.

ZODIAKO ŽENKLAS. Gal kokia voverė ar pelėda (juokiasi). Zodiako ženklais nelabai tikiu.

SVAJONIŲ ŠALIS. Šiuo metu Lietuva.

DAŽNIAUSIAI NAMUOSE SKAMBANTI MUZIKA. Džiazas arba klasika.

SKAITOMA KNYGA. Arto Paasilinna „Zuikio metai“ – tai skanus suomiškas humoras.

ĮSPŪDĮ PALIKĘS FILMAS. Larso von Triero „Melancholija“. Nuo tada dar dažniau ėmiau spoksoti į dangų ir galvoti, kodėl ir kaip čia esame.

DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Leidimasis nuo gana stačios trasos pirmą kartą stovint ant slidžių. Maniau, užteks pasižiūrėti, ką daro kiti. Truputį apsirikau (juokiasi).

GERIAUSIAS DIENOS LAIKAS. Vakaras – tada jaučiuosi geriausiai.

SAVAITGALIO RITUALAS. Lietinių kepimas vėlyviems pusryčiams, siurbčiojant kavą ir klausantis radijo.

ERZINANTI ŽMONIŲ SAVYBĖ. Humoro jausmo neturėjimas.

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Virtuvės ir vonios plytelių tarpų šveitimas dantų šepetėliu. Ar dažnai šveičiu? Ne.

POSAKIS. „Kas kas – tas ras“ (šypsosi).

MĖGSTAMIAUSIAS AUGALAS. Braškės. Pageidautina, prisirpusios.

MAISTAS. Italijos ir Prancūzijos virtuvės. Pastą su šviežiais pomidorais ir bazilikais bei prancūziškus brandintus sūrius galėčiau valgyti kasdien.

KUR GERIAUSIAI ATSIPALAIDUOJATE. Namuose, artimų žmonių rate.

ĮKVĖPIMAS. Ieškantys ir kuriantys žmonės: nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar Amelijos Earhart – iki Alberto Einsteino bei Stepheno Hawkingo.