„Radioshow“ kūrėjai Algis Ramanauskas ir Rimas Šapauskas: „Velnias, buvo juokinga“

Algis ir Rimas negailėjo nieko – šaipėsi iš visuomenės stereotipų, kvailų principų, bukumo, perdėto patriotiškumo. Vieni jais bjaurėjosi, kiti negalėjo atsidžiaugti, kad savo bajeriais „Radioshow“ lyg buldozeris prasiėjo per sovietinių laikų sekciją, kupiną pageltusių popierių, cukrinių gulbių nuo torto ar skardinių nuo kažkada gauto importinio alaus.

Pačiai teko būti liudininke epizodo, kuris iškilo atmintyje rengiant šį tekstą. Į labdaringą Mstislavo Rostropovičiaus fondo koncertą Maskvos Didžiajame teatre mikroautobusu vyksta garsūs šalies operos dainininkai. Sugriuvę automobilio gale jie įsijungia navigaciją, kalbančią Algio Ramanausko-Greitai balsu, kuris, aišku, kelią sufleruoja „Radioshow“ personažų Broniaus ir Zbygniewo stiliumi. Smokingus vilkintys dainininkai krizena lyg šeštokai – buvo nuostabu regėti, kaip netrukus jie kopė į vieno garsiausių pasaulyje teatro sceną solidūs ir rimti.

Įdomu tai, kad „Radioshow“ nenugulė užmarštin – šįmet surengtų nacionalinių technikos apdovanojimų „Tech Top 2018“ metu į sceną kilo ir Algis su Rimu: jų personažai Česlovas ir Bronius sakė kalbą, tai buvo renginio dalis. Šiandien „Radioshow“ transformavosi į peliukų Sūrskio ir Mauzerio pasirodymus televizijos laidoje „Dviračio šou“.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Algis: Dirbdamas radijuje M-1 maždaug 1992 metais sukūriau mokytojo Broniaus, padangų vagies Zbygnewo personažus – tai buvo „Radioshow“ užuomazga. Man asistavo kolega Martynas Starkus prie pulto. Skambindavau į eterį iš redakcijos čia pat dirbančiam Martynui ir mudu improvizuodavome.

Stebuklas įvyko „Radiocentre“, kuris mane persiviliojo. Jo didžėjus Rimas Šapauskas, su kuriuo buvome tik pažįstami, ėmė kurti Česlovą. Šeštadienio vakarais vedėme laidą „Bang’as“ su muzika, o pusvalandį iki vidurnakčio buvome gavę leidimą kvailioti. Variau toliau vienas kaip Bronius ir Zbygniewas, o Rimas kaip didžėjus neva prižiūrėjo į studiją atėjusius du idiotus. Po kelių sesijų Šapauskas prakalbo Česlovo balsu. Tada įvyko stebuklas – gimė „Radioshow“.

Šiandien iš laiko perspektyvos žvelgdamas suprantu, kad be tam tikrų aplinkybių „Radioshow“ nebūtų atsiradęs. Jis gimė iš neapykantos kaimietiškam bukumui. Dvejus metus mokiausi vienoje Vilniaus sporto mokykloje-internate. Ten buvo tamsių, piktų žmonių, nepratusių nuleisti vandens tualete, nes jie darydavo į long drop’ą. Galiu atleisti kvailumą, bet ne agresyvų. Tie žmonės tapo mano personažais.

Rimas: Mano veikla buvo susijusi su muzika – rašiau vienam laikraščiui, dirbau televizijoje, radijuje. Man iš karto buvo juokinga, kai Algis tiesioginiame eteryje pradėjo skambinti Martynui Starkui ir kvailioti. M-1 bandė mane persivilioti pas save, o „Radiocentras“ persiviliojo Algį. Pasiūlė daugiau pinigų – gal 500 „meškų“, dabar tai būtų maždaug pusantro euro. Gavom žalią šviesą dviese varyti vakarais. Mūsų personažai sakydavo: „Tęsiame savo radijo šou.“ Sakau: geras pavadinimas. Taip gimė „Radioshow“.

Algi, kaip jūs iš radijo eterio persikėlėte į televiziją?

Po „Radiocentro“ likimas mane nubloškė į Kauną, „Ultra Vires“ radiją, bet tai netapo kliūtimi kurti toliau – Šapauskas atvažiuodavo pas mane. Nusifilmavome keliose humoro laidose „Bentski šou“, susiuostėm su prodiuseriu Ričardu Rickevičiumi – senu Lietuvos televizijos darbuotoju. Jis buvo tikras, kad reikia rodyti „Radioshow“ per LTV, o man sveikas protas sakė, kad rodytis per valstybinį kanalą 1996-aisiais negalim. Bet kažkaip išlindom tarsi pro adatos skylutę – ir patys labai norėjom, ir laikmetis pilnas sumaišties buvo. Prisiminėm britų humoro serialą „The Muppet Show“ – greičiausiai jis mus įkvėpė pasigaminti lėles. Iki šiol esu dėkingas Algirdui Kaušpėdui – tai jis sumokėjo už kelių pirmųjų mūsų lėlių gamybą. Ir pasirodėm per LTV! Bet ten buvo toks siaubingas kolchozas, kad nieko gero toliau nebūtų įvykę, ir perėjom į LNK. Po pirmo sezono suorganizavom „Durnių maršą“ – keliavom per Lietuvą su kitais humoristais. Su Šapausku užsidirbom po 18 tūkstančių litų. Įsivaizduoji, kokie pinigai tai buvo? Susipirkau techniką garso įrašų studijai – jaučiausi labai laimingas.

Iš LNK dėl ambicijų karo išėjome į BTV. Dirbom du sezonus ir apie 1998-uosius mus išmetė, nes tapome nebeįdomūs.

Pats taip manote?

Reitingai parodė. „Radioshow“ nusibodo, nes kūrėme meną, niekada nedarėme kompromisų. Niekada nesakėm, kad „šitas bajeris per geras – jo nesupras“. Darėm geriausia, ką galėjom. „Radioshow“ liko be eterio. Tiesa, „Radiocentras“ per dieną po vieną minutę transliuodavo „Radioshow“ miniatiūras, vėliau jas sudėjom į albumą „Raštai“. Koncertų irgi mažėjo.

1999–2001-uosius praleidau TV3 laidoje „Be tabu“, po metų, apsukę ratą per televizijas, grįžom į LNK ir kūrėm laidą „Orbita“. Ji iš esmės buvo „Radioshow“, tik lėles pakeitė aktoriai – pasirodėme jau patys. Reikėjo peržengti psichologinį barjerą, buvome pripratę prie lėlių, neįsivaizdavome savęs komedijos aktoriais. Bet ėmėm ir padarėm, mūsų su Šapausku personažai buvo labai geri. Vis dėlto „Radioshow“ pasirodymuose buvo ir daug šlamšto, nes niekada nesiruošdavom, improvizuodavom.

Ką tik sakėte, kad tai buvo menas.

Algis: Ne visas menas gerai gaudavosi. Kritiškai vertindamas iš laiko perspektyvos, turiu pripažinti, kad trečdaliu „Radioshow“ medžiagos didžiuojuosi, visa kita šlamštas, kuris įdomus nebent kartą ir išgėrus. Nereikia pamiršti, kad mes su Šapausku buvom pankrokas – parašyti scenarijų mums buvo labai sunkus darbas. Keletą kartų bandėm, bet Šapauskas negalėdavo susikoncentruoti, nuolat dairydavosi į telefoną, o tai mane nervindavo. Visada improvizuodavom.

Mes buvom sovietmečio žmonės. Su baltu pavydu žiūriu į dabartinius komikus kaip Mantas Katleris ar Mantas Stonkus – jie verslininkai, ir tai gerai. Mes su Šapausku geriau pasiautėdavom iki ryto ir nekurdavom jokių planų. Būtume gerai uždirbę, jei vadybininkas būtų liepęs: „Klausykit, šūdžiai, kad iki rytojaus būtų dešimt minučių juokingos medžiagos, nes po mėnesio mūsų laukia „Siemens“ arena.“ Mes to neturėjom. Gyvenom ta diena. Nesupratom, kad šou versle gali ne tik linksmintis, bet turi ir dirbti. Kita vertus, tuomet ir oras dar neturėjo to monetizacijos kvapo.

Rimas: Mums su Algiu buvo faina juokauti, iš to gimė populiarus dalykas. Kai 1995-aisiais įrašėm pirmą kasetę „Unplugged“, išplatinom tik tarp draugų. Netrukus ją perrašinėjo visi, kas tik norėjo. Nesitikėjome tokio populiarumo, dar labiau – kad tai taps reiškiniu. Reitingai, koncepcija, rinkodara – tokiomis sąvokomis nemąstėm. „Radioshow“ pasileido ir tiesiog nuėjo. Ir vėliau, kurdami televizijos laidas, nesijautėme dideliais verslininkais, svarbiausia buvo, kad mums patiktų. Taip, gal būtume daug užsidirbę, bet gal, pavertę savo veiklą verslu, būtume sulaukę visai kitokio dėmesio ir atsidūrę kalėjime. Menas mus išgelbėjo (juokiasi).

Rimai, kaip prisimenate tų laikų kasdienybę?

Kai eidavome gatve ir pamatydavome prabangesnį automobilį, draugus ragindavau pereiti į kitą pusę. Visi žinojo apie mano lengvą paranoją, nes labai dažnai tos mašinos sprogdavo – taip kriminalinis pasaulis susidorodavo su netinkamais veikėjais. Laikai buvo siaubingi, bet kažkaip Dievas vedė tais takais ir pravedė. Nenorėčiau, kad jie grįžtų, nejaučiu nei sentimentų, nei malonumo, prisiminti galima nebent su humoru. „Radioshow“ buvo pabėgimas nuo niūrios sovietinės kasdienybės, man dar padėjo ir house muzikos kultūra, nes paraleliai dirbau didžėjumi.

Kaip buvote auklėjami, kokioje aplinkoje augote? Matyt, reikėjo turėti tam tikrą gyvenimo filosofiją, kad gimtų toks humoras?

Algis: Augau sporto inteligentijos šeimoje – labai geroje aplinkoje. Pas mus namuose visada – visada! – skambėjo ir (ačiū už tai tėvui) geriausia to meto vakarietiška popmuzika. Namai buvo pilni ABBA, „Electric Light Orchestra“, Simon & Garfunkel, Dalidos muzikos, dar – snobiškos operos.

Negana mokyklos, kur visi kalbėjo su akcentu, turėjau vyresnį pusbrolį iš savo ukrainietiškos pusės. Pusbrolio jau nebėra, bet pamenu jį kaip nepaprastai šviesų, aštraus humoro žmogų. Jis mane išmokė baltarusiško akcento. Buvau tokį girdėjęs, bet pusbrolis pamėgdžiojo žiauriai juokingai. Iš juoko raitydavausi ant žemės. Pusbrolio Viačeslavo garbei vieną „Radioshow“ personažą pavadinau Slaviku.

Rimas: Mano šeima net nesuprato, ką darau. Nei rodžiau, nei tikėjausi kokios nors reakcijos, tarkim, kad tėvas pasakytų: „Kietai varai.“ Ne tie laikai buvo. Pats domėjausi ne tik muzika, bet ir istorija, architektūra. Tai mums bendra su Algiu – jei interesai ir išsiskirdavo, požiūriai sutapdavo. Žinių reikėjo, juk lėlė Albinas, 1926-ųjų personažas, tinkamai nebūtų pakalbėjęs, jei nebūtume skaitę to laikmečio literatūros.

Kaip judu susiėjote – juk tokie skirtingi temperamentai: Algis – tiesmukas, Rimas – santūrus, uolus krikščionis, nepraleidžiantis sekmadienio mišių?

Algis: Bet jis ir pradėjo nuo Česlovo – ramiausio „Radioshow“ personažo. Kiekvienas turime savų demonų – oi, kaip žmonės pasikeičia, kai pradeda juos iš savęs varyti. Net tokie ramūs kaip Šapauskas. Rimas labai geras improvizatorius, su juo kartu buvo neįkainojamų akimirkų. Mūsų su Šapausku susiėjimas buvo lyg Arvydo Sabonio gimimas, taip nutinka nebent kartą per tūkstantį metų, sunku patikėti, kad taip galėtų sutapti humoro jausmas, sarkazmo taikiniai.

Rimas: Budulio personažas man netrukdė lankytis bažnyčioje. Su Algiu gyvenome kaip kūrybinis vienetas, kaip šeima – nuo ryto iki vakaro aptarinėdami galimus siužetus, o vakare išvykdavom koncertuot. Su Algiu praleisdavau daugiau laiko nei su žmona, normalu, kad kildavo konfliktų. Perėjom ugnį, vandenį ir varines triūbas, kelis kartus buvom susipykę mirtinai. Bet visada į žmogų reikia žiūrėti iš gerosios pusės. Algis – „Radioshow“ varomoji jėga, aš labiau kurstytojas. Algis – ugnis, o aš tas, kuris oro paduoda. Jis puikiai nujausdavo, ką pasakysiu, aš jausdavau jį. Gerai papildydavom vienas kitą.

Kokia buvo žmonių reakcija atsiradus „Radioshow“? Vienas dalykas – jūsų artima aplinka, kas kita – žmonės, kuriuos parodijuodavote.

Algis: Tėvai sirgo ir bijojo dėl mūsų, nes buvo niuansų, kurių iš pradžių nežinojom, tarkim, kad kurios nors televizijos vieni iš akcininkų – prieš „Radioshow“ nusiteikusi politinė partija. Tie marginalai mus ne kartą norėjo sunaikinti, bet apgindavo televizijos vadovai. Sunaikinti buvo neįmanoma, nes publikos reakcija į „Radioshow“ buvo itin teigiama, mes tapome tarsi ledlaužis. Sakydavome, ko niekas iki mūsų nesakė, juokaudavome taip, kaip niekas nejuokavo iki tol. Nuo mūsų kliuvo ir praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje išbujojusiai buldozerinei megztaberetiškai dešinei. Su Šapausku, manau, buvom tipiški liberalai, o mūsų „Radioshow“ – atsakas ultranacionalistiniam, kaimietiškam, neskaniam radikalizmui.

Mus skundė, su Šapausku vaikščiojom į policiją, prokuratūrą. Rimą net bandė tardyti ir gąsdinti kažkoks grybas, naktį atėjęs į „Radiocentrą“. Ačiū Dievui, nenukentėjom, nes gyvenam normalioj valstybėj.

Kaip jausdavotės scenoje pirmais kartais?

Algis: Šiandien nesuprantu, iš kur tiek drąsos turėjom. Aišku, tais laukiniais devyniasdešimtiniais į sceną eidavom išgėrę. Dabar taip nedrįsčiau. Savo karjerą matuoju iki spektaklio „Domino“ teatre „Sex Guru“, 2012 metais pastatyto pagal austrų autoriaus Wolfgango Weinbergerio pjesę, ir po jo. Tai padarė lūžį mano introvertiškoje sąmonėje. „Sex Guru“ išmokė atsipalaiduoti prieš didelę auditoriją. Tai kas kita, nei išeiti stadione dviese išgėrus su Šapausku ir juokingai papezėti.

Užkabinote skirtingus visuomenės sluoksnius – nuo intelektualų iki bomžų. Ar neapmaudu, kad dalis žmonių jūsų humorą priėmė tik dėl keiksmažodžių, neva kieta taip kalbėti kaip „Radioshow“ herojai?

Algis: Tuo mus dažnai kaltina – kad „Radioshow“ tai tik keiksmažodžiai. Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Televizijoje „Radioshow“ nesikeikė, nes tai būtų buvę nelegalu. Buvo vartojamas nebent literatūrinis žodis „šūdas“.

Nelaisvų, potrauminių valstybių visuomenės yra veidmainiškos. Prie stalo sėda šventeiva, išgėręs paleidžia keiksmus. Tokia veidmainystė nesuvokiama, tarkim, anglosaksiškoje visuomenėje. Keiksmai yra normalūs žodžiai, nenormalu, naivu ir kvaila keiksmažodžio reikšmę taip užaštrinti, kad jis būtų puolamas nesvarbu kokiame kontekste. Normaliose visuomenėse keiksmažodžiai nėra demonizuojami. Puikiai tuos dalykus jaučiu, gyvenime esu vienas Algis, visai kas kita mano personažai. Be to, užaugau šeimoje, kurioje negirdėjau necenzūrinių žodžių.

Rimas: Algis taikliai pasakė: kuo labiau besikeikianti visuomenė, tuo labiau viešajame gyvenime keiksmažodžiai nustumti į užribį. Jei parodijuoji bomžą, negali kalbėti švaria literatūrine kalba. Tai esminė klaida. Kai gimė „Radioshow“, Lietuvoje buvo šaipomasi XIX amžiaus kaimietiška tradicija. Ne keiksmažodžiai esmė, mes atspindėjom tai, kas vyko gatvėse, – nieko naujo neišradom. 1993-iaisiais žmonės būtent taip ir kalbėjo. Užtektų dabar pažvelgt į bet kurią anų laikų kiemo kompaniją ar užeiti į autoservisą – keiksmų išgirstume dar daugiau. Todėl ir tapome populiarūs, nes žmonės iškart atpažino archetipus. Kiekvieno daugiabučio laiptinėje buvo po Česlovą, Bronių, Igarioką, Zbygniewą.

Apibūdinkite savo personažus. Kaip jie gimdavo?

Algis: Česlovas – mokytojas, pagyvenęs durnius, kaip ir Bronius, o Bronius – dar ir latentinis gėjus. Bronius – visiško durniaus simbolis, jis kaip fainą dalyką prisimena atvejį, kai panėręs Jūrų muziejuje po vandeniu subadė delfiną. Česlovas racionalesnis, toks iš kaimo atvykęs priperstu kostiumu, puikus kokio nuobodaus instituto darbuotojo prototipas. Abu jie pilni valstietiškų įsitikinimų, kad, tarkim, šampūnas nesveika, nes chemija.

Zbygniewas kartais pademonstruodavo humaniškumą, bet karjerą pradėjo kaip padangų vagis. Igoris – tai tas pats Budulis, tik rusiškas jo variantas.

Albinas patyrė metamorfozę: anksčiau buvęs dešinės radikalas, vėliau tapo vatiniu šūdžium, teigiančiu, kad su rusais reikia draugauti.

Rimas: Į žurnalistą Filadelfijų susintezuota daug to meto filadelfijų, užplūdusių viešąjį eterį. Mindė ir Gedas – Budulio prototipai. Kartą važiavom su Algiu Kaune pro vieną parduotuvę ir pamatėm BMW trojkę su dviem skustais bičais. Pabandėm įsivaizduoti, apie ką jie šneka: „Hehehe... vakar matei – į Mindę kažkas iš automato du kartus šovė, bet pabėgo, išgyveno.“ Mindę ir Gedą Algis pasiūlė pervadinti Buduliu, kurį susapnavau kaip Mendelejevas savo cheminių elementų lentelę (juokiasi).

Budulis – kaip mėnulio tamsioji pusė, užslėptas mano ūmumas ir choleriškumas. Bet kai reikia, galiu kaip perkūnas užgriaudėti. Sykį vaidinau kartu su jaunute manekene, kuri, nors mane pažinojo, personažo išsigando. Sakė, kad angliuku išsijuodinęs burną persimainiau, tapau kitu žmogumi. Vadinasi, įtikinamai vaidinau, jei išsigando.

Iš kur gaudavot galybę amunicijos – juokingų rūbų, uniformų, net ginklų?

Rimas: Turgus, „Humana“ – niekas nebus geresnis stilistas nei pats. Aš ir dabar „Dviračio šou“ peles pastilizuoju, ko reikia – nuperku. Juokinga istorija mums nutiko 2002-aisiais, Lietuva dar nebuvo ES narė. Važiavom pas pažįstamų kompaniją į Latviją filmuotis. Portfeliai, du dujiniai pistoletai, tikri antrankiai, ūsai, perukai, policijos mėlyna vertuškė... Kai pervažiavom Latvijos sieną, Algio klausiu, kaip grįšim, juk pasieniečiams nepaaiškinsi, kad mes du komikai iš Lietuvos. Bet grįžom sėkmingai, nufilmavę Budulio nuotykius Latvijoje.

Kaip patys manote, kokią reikšmę „Radioshow“ turėjo visuomenei?

Algis: Didelę ir gerą. Dėl „Radioshow“ įtakos daug dalykų įvyko kur kas anksčiau, tarkim, išlaisvėjimas televizijoje. Juk mūsų kraštas konservatyvus, drįstu teigti, kad mes tai pralaužėme.

Dar ir šiandien nustembu suvokęs, kokio mastelio įtaką padarė „Radioshow“, kai išgirstu gražų 23–25 metų jaunimą cituojant mus su Šapausku, o kai ką esame jau ir patys pamiršę. Brangu, kai išgirstu: „Pone Algi, augdamas žiūrėjau jūsų bajerius, nors tėvai neleisdavo.“ Kai tie jauni protingi vilkiūkščiai ištraukia iš archyvo kokį sketch’ą, pagalvoju: velnias, buvo juokinga, tikrai. Mes buvom pašėlę.

Rimas: Neprisiimu laurų, bet dėl „Radioshow“ atsirado daugiau autoironijos. Juk juoktis iš savęs – sveikumo požymis, manau, kad mes tai pramušėm. Kol vienas iš mūsų gyvas – tol „Radioshow“ gyvas. Mes atgimstame kita forma, bet turinys lieka tas pats. „Dviračio šou“ Sūrskis yra Bronius, o Mauzeris – Česlovas. Turėjom viltį, kad kai išmirs Česlovai ir Broniai, kažkas visuomenėje pasikeis, bet pamatėm, kad priaugo naujų Česlovų ir Bronių. Jauni žmonės, bet tokie patys. Ar liūdna? Tai realybė, gal mes per daug vilčių turėjom. Tačiau situacija šalyje pagerėjusi, atsiranda vis didesnis bendruomeniškumo jausmas, atjauta. Patiko mintis, kad Europa prasideda, kai pėsčiąjį praleidi per gatvę. Pas mus taip jau yra.

Ar šiandien gyvuoti „Radioshow“ nebūtų dar sudėtingiau? Atsitokėję po galingų šalies perversmų žmonės tapo jautresni: kažin kaip grubokus juokus ištvertų veganai, supermamos, LGBT atstovai ir kitos bendruomenės.

Algis: Geras klausimas. Situacija grėsminga ir liūdna, nes kairuoliškas myžčiojimas yra didžiulė grėsmė demokratijai. Bet tikiu žmonijos sveiku protu.

Žodžio laisvės riboženklis

Žurnalistas Vidas RACHLEVIČIUS:

„1995 metais buvo išleista „Radioshow“ kasetė „Unplugged“. Kai pirmą kartą ją perklausiau, patyriau savotišką kultūrinį šoką. Ten skambėjo daug žodžių bei posakių, kuriuos galėjai girdėti jau gerai įšilusioje vyrų kompanijoje ar gatvėje, bet visas žavesys tas, kad tai buvo oficialu, išleista legaliai ir prekiaujama viešai. Aš tą kasetę įsigijau tuometiniame Vilniaus centriniame knygyne. Tada visa tai atrodė kaip labai kietas pokštas ir savotiška provokacija, buvo smagu pašiurpinti nieko nenutuokiančius draugus ir bendradarbius. Tačiau dabar įžvelgiu gerokai platesnę „Unplugged“ reikšmę, prasmę ir, kaip kalbėjo vienas jų personažas – „nepabijokime to žodžio“, – vertę.

Tai buvo velniškai kūrybingas humoras be aiškių ribų, be savicenzūros stabdžių. Pabandyk dabar ką nors panašaus sukurti! Įsižeis ir Bažnyčia, ir LGBT aktyvistai, ir nacionalinės mažumos ir visi, kas netingės. Tai buvo tikros žodžio laisvės riboženklis ir orientyras, jis, regis, jau visiems laikams išnyko iš mūsų akiračio. Kita vertus, nemažai tų kietų juokų buvo aktualūs tada, aktualūs jie ir dabar. Štai vieno iš „Unplugged“ personažų, atrodo, Zbygniewo, prisiminimai: „O mes sėdėjom Gorkio gatvės padvale, gėrėm vodką ir taip kovojom prieš sisciemą!“ Šių dienų aktualija, ar ne? Juk pasikeitė tik politinis kontekstas bei technologijos, tačiau reikalo esmė išliko ta pati – dabar visi drąsūs ir karingi tik savo „Facebook“ burbuluose...“

Vienas geriausių kultūros įvykių

Televizijos laidų vedėjas Rytis Zemkauskas:

„Radioshow“ buvo keliomis galvomis aukščiau už visą tuometį satyros ir humoro pasaulį Lietuvoje. Dėl to iš pradžių ir kilo triukšmas, nes žmonės buvo priblokšti, dauguma nebuvo matę britų komikų grupės „Monty Python“, nežinojo aktoriaus Johno Cleese’o kūrybos. Drįstu sakyti, kad „Radioshow“ buvo geriausia šio žanro programa Rytų Europoje, puikiai deranti geriausių britų ir amerikiečių humoro kontekste, nestokojanti aštrios visuomenės socialinės kritikos, aukšto kūrybinio lygio bei novatoriškumo.

„Radioshow“ pasisėjo po kitas humoro laidas – net tas, kuriose Algis ir Rimas nedalyvaudavo. Jie iš pat karto nebuvo provincialūs. Šiandien „Radioshow“ girdime jaunų komikų stand up’eriuose, podcast’uose, „Dviračio šou“. Svarbiausia, nepamirškime: toks reiškinys keičia ir literatūrą.

Be to, talentingai sukurta ir vizualinė „Radioshow“ dalis, nes prisidėjo klasikinę meno istoriją, fotografiją ir teatrą išmanantys žmonės. Skambėjo originali specialiai Algio sukurta muzika! Algis ir Rimas – vieni geriausių balso aktorių (mes šią sąvoką pamirštam), kuriuos kada nors ir kur nors esu girdėjęs. Man atrodo, kad tie, kurie sakydavo, kad „Radioshow“ – kažkoks nepraustaburnių siautėjimas, tik pademonstruodavo, kad priklauso praeitam amžiui. Man – tai vienas geriausių kultūros įvykių Lietuvoje.“