„Radistas“ Rolandas Mackevičius: „Kaip teisininkas galiu pasakyti, kad santuoka labai svarbi“ (papildyta rugpjūčio 24 d.)

Su laidos partneriu Jonu Nainiu ir „Pinup Girls“ trijule vasarai įsikūrėte Karklėje. Bandote darbą suderinti su asmenine laime?

Jau trečiąjį sezoną „Zip FM“ keliasi prie jūros ant smėlio. Anksčiau su radijo kolektyvu gyvendavome name Kunigiškėse – tai labiau priminė gyvenimą skvote, bendrabutyje. Bet šiemet su Jonu nusprendėme, kad gana šitaip stipriai gyventi. Įsivaizduok, viename name kokia aštuoniolika žmonių, savaitgaliais – ir visi dvidešimt penki susispaudžia, šaldytuvas mažiukas, dušai – tik du. O dar – nesibaigiančios linksmybės.

Tiesa, sako, kad kai mūsų nėra, niekas nebesilinksmina, betgi suprantama – kas išvažiuoja, tas ir kalčiausias. Kai prieš trejus metus kartu važiavo Mantas Stonkus, ramaus vakaro nebuvo, po trijų savaičių nieko kito neliko, kaip gerti valerijonus ir miegoti su ausų kamštukais – tiek triukšmo jis name sukeldavo (juokiasi). Šiemet jau norėjosi net ne ramybės, o tvarkos: žinoti, kad jei rankšluostis mano, jis bus sausas prieš man nusiprausiant, arba jei į šaldytuvą pasidėjau jogurto, aš, o ne kas kitas pusryčiams jį ir suvalgys.

Dabar atsikeliame ir kiekvienas užsiimame savais reikalais. Štai ką tik išleidome rimtos elektroninės muzikos albumą, tad reikalų netrūksta. Galvose idėjos skamba, o štai pianistai nesame, todėl radome žmones, jie mums padėjo techniškai išpildyti projektą.

Šiais laikais leisti kompaktinę plokštelę – sumanymas labai avantiūristinis. Kas tai? Jaunatviškas troškimas patenkinti augančias ambicijas?

Geras klausimas. Kiekvienais metais mūsų radijo stoties vadovai klausia to paties, kai mudu su Jonu nusprendžiame daryti ką nors naujo. Kam reikalinga nauja fotosesija? Kam naujas logo? Kam interneto puslapis? Turime tą patį atsakymą į visus klausimus: „O kodėl ne?“ Apskritai keistai skamba klausimas: „Kam to reikia?“ Jeigu turime galimybę išleisti geros, teisingos elektroninės muzikos albumą ir jį išdalyti nemokamai, po galais – kodėl gi ne?! Su Jonu turime dar rimtesnių ambicijų. Tiksliau, turime net ne ambicijų, o didelių svajonių. Reikia gailėtis to, apie ką nesvajoji ir ko nedarai, o ne to, ką darai.  

Kai tik radijo eteryje pasirodė mūsų laida, prodiuseris pasakė, jog radijo laidų vedėjas privalo būti matomas. Baigėsi laikai, kai užteko būti vien diktoriumi ar nematomu personažu. Paprasta buitine kamera pradėjome kurti vaizdo filmukus, laikui bėgant norėjosi, kad jie būtų kokybiškesni: užuot kūrę patys, pradėjome ieškoti, kas bent sumontuotų. Galiausiai prieš metus ar pusantrų filmavomės trise – aš, Jonas ir Justinas Jankevičius, o už kadro, tiksliau – kameros, kuria buvo filmuotas filmas „Tadas Blinda“, dirbo dvidešimt penki žmonės. Iš kur tos ambicijos? Nežinau! Gal tai tiesiog natūralus noras siekti dar daugiau. Ir tas noras gimsta ne iš savanaudiškų paskatų, o iš dar vieno noro – suteikti kitiems teigiamų emocijų. Jei tokia tavo užduotis, nebandyk dirbti ko nors kito.

O tu bandei?

Mykolo Romerio universitete baigiau teisės ir teisės valdymo bakalaurus, bandžiau dirbti pagal specialybę. Notarų biure ištempiau tris dienas, bet sulaukiau tiesaus pasiūlymo: „Gal tu vis dėlto eik juokinti žmonių?“ Mamai ta mintis nelabai patiko: „Ką, vėl į radiją eisi? Kada tu normalų darbą susirasi?“ Suprantu ją. Juk to, ką mes – keikūnai ir paleistuviai – kas vakarą veikiame radijo eteryje, rimtu darbu nepavadinsi.

Radijo eteryje negailestingai apgaudinėjate ir žvaigždes, ir paprastus klausytojus. Smagu būti eterio chuliganais?

Kai kūrėme laidą, pirmiausia norėjome, kad mums patiems būtų linksma, kad griūtume iš juoko, kartais – iš gėdos ant grindų. Buvo ir kriminalistai pas mus užsukę, kai kartą pabandėme telefonu traukinį sustabdyti. Kartą po lietuvių pralaimėtų krepšinio rungtynių pabandėme sukelti riaušes, dėl to Jonas važiavo į komisariatą rašyti pasiaiškinimo – policininkai juokiasi, viską supranta, bet tvarka yra tvarka. Kitąsyk radijo eteryje sujungėme dvi sekso paslaugas telefonu teikiančias firmas – buvo smagu pasiklausyti, kaip merginos viena kitą vilioja, uždeginėja.   
Toje pačioje laidoje su Jonu atsidūrėte atsitiktinai, o dabar sunku kalbėti apie jus, kaip apie atskirus personažus.

Laidos partneriai tapo neišskiriamais draugais?

Kurioziška, bet kai būnu vienas, manęs žmonės dažnai paklausia: „O kur Jonas?“ Ir išties – vienas su kitu praleidžiame daugiau laiko nei patys su savimi. Juk kartu ne tik vedame laidą, bet ir grojame klubuose, vedame renginius. Todėl vasarą ir gyvename visi kartu: taip patogiau, o ir su merginomis dažniau susitinkame – visi laimingi (juokiasi).

Su Jonu susipažinome televizijoje: jis dalyvavo realybės šou „Ideali pora“, aš dirbau interaktyviame šou „Dušas“. Kartais „Idealios poros“ dalyviai ateidavo pas mus į laidą, tačiau su Jonu pabendrauti taip ir neteko. Vaikinus kalbino mano partnerė, o man tekdavo merginos, bet, nepaisant to, vis tiek pabandžiau su Jono mergina išsiaiškinti: „Ką, jūs dar nesimylėjote?! Kaip ant tokios merginos toks vaikinas neužlipa?!“ Tuo metu Jonas grojo viename klube, į kurį mėgdavau užsukti. Dar įsidarbino radijuje, todėl vis patraukdavau per dantį: „Na, tai kada išmes tave ir priims mane?“ Buvau girdėjęs, kaip dirbo, jis man atrodė per daug išsigandęs, susikaustęs. Kai pradėjome dirbti kartu, pasiūliau: „Neklauskime klausytojo, ko jis nori, bet pasakykime jam, ko jis turėtų norėti.“

Su Jonu esame labai skirtingi: jis – ramus, teigiamas, niekada nieko šlykštaus nepasakys, o aš – bjaurus, greitai užsidegantis. Gal dėl to niekada per šešerius metus ir nebuvome susipykę: aš užsiplieskiu, jis patyli, paskui ką nors protingo pasako, aš su juo sutinku. Esame kaip du policininkai – vienas „geras“, kitas „blogas“. Dėl ko kyla didžiausi karai? Dėl pinigų ir moterų? Mes dėl to bėdų neturime – pinigų klausimu vienas su kitu esame sąžiningi, dėl moterų nekonkuruojame, nes turime skirtingus skonius.

Atrodo, kad drąsos ir pasitikėjimo savimi tau niekada netrūko – puiki teisininko charakterio savybė. Kaip vis dėlto atsidūrei radijuje?

Niekada nebuvau aistringas radijo gerbėjas. Gal todėl, kad turiu rusiško kraujo ir niekada pernelyg nemėgau lietuviškos muzikos. Patiko rusiška, angliška, prancūzų repas, nors nieko ir nesupratau. Iš ten išmokau „beatboksinti“. Devyniolikos išmaldavau organizatorių leisti man dalyvauti breiko renginyje – jau tada man netrūko drąsos siekti savo. Visai neblogai sekėsi, pakvietė dalyvauti laidoje „Dušas“. Kažkodėl joje buvau labiau vedėjas nei svečias – pats sau uždavinėjau klausimus, pats į juos atsakinėjau, maniau: „Ir kas? Negi mane išvysite?“

Po kelių savaičių paskambino televizijos direktorė ir pasiteiravo, ar nenorėčiau dirbti. Pamenu, tik paklausiau: „O kiek reikės primokėti?“ – geriau nesugalvojau, kaip parodyti, kad tikrai noriu. Pamenu, pirmas mano interviu buvo su grupe „Bavarija“ – iki tol juos buvau matęs tik per televizorių, už juos populiaresni buvo nebent „Transformeriai“. Paskui į laidą atėjo „69 danguje“ – tik susikūrusios, pašėlusios, trumpais, užpakaliukus vos dengiančiais sijonukais, o aš jaunas nekaltas bernelis (šypsosi). O dabar... Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors Karklėje per tvorą mojuosimės...

Tačiau šalia televizijos, radijo visada šalia buvo ir teisės studijos?

Neįsivaizdavau geresnės profesijos. Amžiną atilsį tėvukas, kuris buvo policininkas, juokaudavo: „Sūnau, mokykis – išeisi į žmones, jei ne – būsi policininkas.“ Kitokios profesijos ir neįsivaizdavau. Tuo metu rodė populiarų serialą „Eli Makbyl“, maniau, būsiu pats geriausias teisininkas pasaulyje, apie mane visi rašys (juokiasi). Pirmus metus mokiausi labai štyriai, o paskui įsidarbinau, pamačiau, kad per mėnesį galiu uždirbti šešis šimtus litų, – kas tie mokslai! Tada supratau, kad teisininko iš manęs nebus, bet mokslus vargais negalais baigiau. Negana to, susilažinau su draugu, kuris sakė, kad baigti studijas man padėjo mama. Jam pažadėjau, jog baigsiu dar vieną bakalaurą – teisės valdymą. Dabar stalčiuje dulka du diplomai.

Dažnai su Jonu lažinatės ir radijo eteryje. Lažybos suteikia azarto gyvenime?

Lažybos dėl studijų, matyt, buvo vienintelės rimtos, visos kitos vyksta eteryje. Nėra ko slėpti: dviejų vedėjų ginčai, lažybos traukia klausytojus, dviračio neišradinėjame. Kad ir kokios žiaurios būtų lažybos, niekada nebandome nuo jų išsisukti. Čia kaip su kortų skolomis – jas privalu grąžinti.

Kažkada prisiauginau nagus, o tuomet savaitę vaikščiojau su pirštinėmis. Nagai nenukramtyti, ilgi, raudoni – negalėjau žiūrėti. Net vairavau ir valgiau su pirštinėmis, o kai kas nors klausdavo, sakydavau, kad po pirštinėmis – kompresai. Neturiu komplekso „ką kiti pagalvos?“, bet pačiam prieš save buvo gėda, nemalonu žiūrėti. Mama labiau jaudinosi: „Žmonės gi manys, kad esi gėjus.“ – „Mama, o aš gėjus?“ – „Ne.“ – „Tai ko jaudintis?“ Ačiū Dievui, stringai ir priaugintos blakstienos teko Jonui.

Sakei, kad su Jonu mylite skirtingas moteris, bet kaip nutiko, kad abu įsimylėjote tos pačios grupės nares?

Kai su mumis dirbo Justinas, bandėme jam dar ir Viktoriją pripiršti, bet nepavyko, – Justui turbūt nepatiko, kad pernelyg stengiamės (juokiasi). Su Ieva dar nebuvome pažįstami, kai Jonas jau draugavo su Simona. Vyko „Olialia“ mergaičių atranka, buvau pakviestas į komisiją. Į sceną išėjo koncertuoti „Pinup Girls“ merginos – Viktorija, Ieva ir prieš Simoną grupėje dainavusi Julija. Niekas merginoms neplojo, o aš buvau gerai nusiteikęs, po baliaus, todėl ėmiau rėkti: „Uuuuu, mergaitės! Kokia daina!“

Buvo gaila, kad niekas jų nepriima, nepalaiko. Po pasirodymo vėl atsisėdau prie stalo, toliau pliusus ir minusus už „Olialia mergaites“ dėliojau ir staiga ant peties pajutau kažkieno ranką ir išgirdau tylų „ačiū“. Buvo taip netikėta, kad net nespėjau ką nors atsakyti – pritrūkau žodžių. Spėjau tik nueinančią apžiūrėti. Žinai, kaip sakoma: iš galo pamilsi, iš priekio priprasi... Ančiuk, Ievut, čia ne apie tave! (Juokiasi.)

Netrukus sužinojau, kas ta mergina, parašiau Ievai feisbuke žinutę – labai norėjosi sužinoti, kaip nutiko, kad tąsyk pritrūkau žodžių. Pamenu, buvo vasara, žemuogių metas. Nors pats jų dar nebuvau ragavęs, paklausiau Ievos: „Gal norėtum žemuogių? Truputį suvalgiau, bet dar liko.“ Ji atsakė, kad nori. Tada susigriebiau: „O iš kur aš jų gausiu?!“ Laimei, Kalvarijų turguje radau. Draugystė augo po truputį, nors man atrodo, kad įsimylėjau iš karto. Buvau pasiilgęs to jausmo, žinojau, ko man reikia. Ieškojau geresnės už visas buvusiąsias kartu sudėjus. Žemuogės užbūrė...

...ir nebepaleido – prieš beveik metus pasipiršai. Šįkart be žemuogių?

Jau buvo ruduo, tad teko apsieiti be jų. Labai norėjau pasipiršti. Ateina diena, kai pradedi spręsti dilemą: ką pasakyti daugiau nei „myliu“ ir ką padaryti, kad žmogus suprastų, jog jis tau yra vienintelis. Nupirkau žiedą, butelį šampano ir didelę puokštę gėlių. Buvo sekmadienio vakaras, laukiau Ievos grįžtančios iš koncerto. Kai grįžo, pakviečiau išeiti pasivaikščioti, o ji man sako: „Nenoriu, pavargusi.“ Man žiedas kišenę degina, o ji nenori! Šiaip ne taip įkalbėjau, nes privalėjau tai padaryti šiandien ir ne vėliau. Susidarė įspūdis, kad Ieva nelabai suprato, kas nutiko, bet kitą rytą ji atsikėlė sužadėtinė – tai buvo matyti iš jos akių.

O kada atsibus žmona?

Matyt, pavasarį. Dabar rudenį leisime Nainiams gražiai susituokti, o mes palūkėsime.

Skirtingai nei kai kurie tavo bendraamžiai, į santuoką nenumoji ranka?

Kaip teisininkas galiu pasakyti, kad ji labai svarbi (juokiasi). Vaikai privalo gimti santuokoje. Moteriai tai taip pat labai svarbu, o vyrui svarbiau pasipiršti. Nežinau, kaip kitiems, bet mane šis žingsnis privertė suprasti: viskas – mane nugalėjo.