Rafailas Karpis – apie jidiš kalbą šeimoje ir ypatingą ritualą: prieš miegą to nepraleidžia su dukromis
„Jidiš kalba skambėjo daugelyje Europos miestų ir miestelių iki Antrojo pasaulinio karo ir didžiosios žydų tautos tragedijos – Holokausto“, – sako Lietuvos žydų kilmės operos solistas, tenoras Rafailas Karpis.
Pasak jo, ši kalba buvo ne tik buitinė žydų bendruomenėse – ja buvo kuriama literatūra, leidžiami periodiniai leidiniai, kuriami dramos bei muzikiniai spektakliai. Savo ruožtu Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė Ruth Reches vilniečius bei miesto svečius kviečia pažinti jidiš kalbą iš dar arčiau, rašoma pranešime žiniasklaidai.
2025 metų rugpjūčio 3–15 dienomis Vilniuje vėl vyks tarptautiniai jidiš kalbos vasaros kursai, organizuojami Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, kursus finansuoja Pasaulinis žydų kongresas. Šie kursai – tai ne tik kalbos pamokos, bet ir kvietimas atkurti nutrūkusius ryšius, atrasti prarastą atmintį ir gyventi ja šiuolaikiškai.
Jidiš kalba tarpusavyje bendravo močiutės
Jidiš kalba kiekvienam iš mūsų primena įvairiaspalvį žydų gyvenimą Europoje, o kartu ir kultūrinį klestėjimą.
„Kalba – vienas svarbiausių kultūros pamatų“, – įsitikinęs Rafailas. Jam ši kalba – asmeniška ir artima. „Mano šeimoje močiutės kalbėdavo tarpusavyje jidiš kalba.
Prisimenu, kad kiemas, kuriame augau, buvo daugiakalbis. Mokėjau net kelias kalbas, tarp jų lietuvių, suprasdavau rusų kalbą. Kartą tėvų paklausė, kokia kalba jie kalba, kai nenori, kad aš suprasčiau – atsakiau, kad žydiškai (jidiš kalba).“
Ši kalba sugrįžo į solisto gyvenimą sugrįžo per dainavimą ir muziką. Rafailas Karpis sako atradęs nemažai kūrinių jidiš kalba, kurie jam pasirodė labai artimi.
Prieš miegą – jautrus palinkėjimas jidiš kalba
„Jidiš kalba atliekami kūriniai visada primena vaikystę. Jei atvirai, tai tą pirmąjį stebuklingą įspūdį, girdint močiutes tarpusavyje kalbant šia kalba. Turiu paruošęs nemažą jidiš kūrinių repertuarą, kurį atlieku tiek Lietuvoje, tiek užsienyje šia kalba besidominčiai publikai.
Šeimos tradicija tęsiasi ir šiandien – su dukromis labos nakties prieš miegą linkime jidiš kalba. Taip darydavo mano močiutė, šią tradiciją atsinešusi iš savo namų. Ji linkėdavo man užmigti sveikam ir atsibusti sveikam. Vėliau to paties linkėdavo ir mano tėvai. Dabar tą patį sakome savo šeimoje.“