Raminta Vyšniauskaitė Sicilijoje „dirbo“ prie baseino ir atšventė draugų medaus mėnesį
Pastarąsias savaites radijo stoties „Power Hit Radio“ klausytojai ryte negirdėjo Ramintos Vyšniauskaitės balso – laidos „Šok į kelnes“ vedėja atostogavo Sicilijoje. Su būriu draugų į Italijos salą išvykusi Raminta juokėsi, kad svetur ne tik puikiai pailsėjo, bet ir dalyvavo draugų medaus mėnesyje.
R.Vyšniauskaitė Sicilijoje praleido dešimt dienų, čia ji laiką leido su dešimčia draugų. Kompanija kelionę planuoti ėmė gerokai iš anksto, ją sumastė neatsitiktinai. „Smagu, kad kelionė buvo proginė – viena draugų pora su mumis leido savo povestuvinę kelionę – šeštadienį atšokusi vestuves sekmadienį išskrido kartu, kiti šventė antras, treti – penktas vestuvių metines. Radome, ką atšvęsti!“ – džiaugiasi Raminta. Sako, jaunavedžių pora nuo pat pradžių norėjo po vestuvių laiką leisti su draugais, o ne tradiciškai dviese.
Didelio plano išvykdami draugai neturėjo – rūpinosi tik, kad turėtų kur gyventi ir rastų, kur išsinuomoti automobilius, idant galėtų pakeliauti po salą. Įsikūrė jie kotedžų komplekse su daugybe privalumų: 100 metrų iki jūros, kieme – baseinas.
„Gyvenome tokiam kaimelyje! Ten buvo viena gatvė su kokiais šešiais restoranais, kuriuose mus visi įsidėmėjo, o mes juos irgi pažinome. Ten buvo labai ramu“, – Žmonės.lt pasakoja R.Vyšniauskaitė, Sicilijoje viešėjusi pirmąkart.
+9Atostogų metu ji stengėsi pasimėgauti tingiu poilsiu ir pamatyti lankytinas vietas. „Visko Sicilijoje pamatyti per tiek laiko turbūt neįmanoma. Mes gyvenome Pietuose, taigi į pačią Šiaurią taip ir nenuvažiavome, tačiau pamatėme Etnos ugnikalnį, istorinį Sirakuzos miestą – sakiau, kad ten galėčiau gyventi, kelis kitus aplinkinius miestelius. Buvome gerai viską suplanavę. Draugai juokavo, kad „dirbame prie baseino“: atsikeli ryte, pavalgai pusryčius, susikrauni daiktus ir eini prie baseino, kur dirbi iki vakaro, kol yra saulėta, karšta. O vakare eini ilsėtis. Taigi vieną dieną „dirbdavome“, o kitą dieną važiuodavome kur nors ko nors pamatyti“, – pasakoja radijo žvaigždė.
Neišdildomus prisiminimus jai paliko pamatytas Etnos ugnikalnis. Tiesa, galimybe pakilti į jo viršūnę Raminta nepasinaudojo: „Kaina norintiems pakilti į viršų buvo tiesiog nežmoniška – manau, 60 eurų žmogui yra be proto daug. O dar juk ten turi kopti, vadinasi, turi būti pasiruošęs... Taigi mums pakako nemažo stataus kalno, į kurį kopėme savarankiškai. Po to porą dienų jautėsi ta iš po kojų slystanti žemė. Be to, juk ir 2 km aukštis daro savo. Man įspūdis buvo absoliučiai nerealus.“
Ir nors galima manyti, kad didžiulė draugų kompanija svečioje šalyje vakarus leisdavo audringuose vakarėliuose, taip tikrai nebuvo. „Atvirai pasakius, mes nesitūsinom. Atvažiavome tada, kai Sicilijoje jau buvo pasibaigęs turizmo sezonas. Mūsų miestelyje vakarėliai nevyko, o kažkur važiuoti dėl to tikrai nesinorėjo. Taigi mūsų kelionė buvo poilsinė. Nors man asmeniškai ji buvo apie maistą“, – šypsosi Raminta, per atostogas skrandį lepinusi jūros gėrybėmis.
„Per tas dešimt dienų pamiršau mėsos skonį. Kumpelis pusryčiams – gerai, bet visa kita buvo vien žuvis ir jūros gėrybės. Matyt, tiek jūros gėrybių, kiek suvalgiau per kelionę, nesu per visą gyvenimą priragavusi. Ten jos yra fantastiškos – įvairios, skanios... Man labai skanu. Tikrai maisto kelionė!“ – džiūgauja ji.
O kokį įspūdį jai paliko vietiniai gyventojai? Sako, bendrauti su italais – malonu, nors ir sudėtinga: „Su anglų kalba ten sunku. Mes, pavyzdžiui, šnekam angliškai, jie – itališkai, bet sugebame susikalbėti. Neįsivaizduoju, kaip. Gestais? O gal jie taip įpratę? Juokinga buvo, kai ko paklausi padavėjo, o jis viską aiškina itališkai. Rodai, kad nesupranti, bet atrodo, kad jam nė motais – toliau „varo“ viską. Bet vėliau patys išmokome itališkai pasakyti patiekalų pavadinimus.“
Tiesa, lietuviai Sicilijoje nuolat buvo kalbinami rusiškai, dėl to nėrėsi iš kailio aiškindami, kad su Rusija Lietuva neturi nieko bendra. „Mokėme visus, kaip lietuviškai pasakyti „viso gero“, aiškinome, kad esame iš Lietuvos – Lithuania! Litauen!“ – sako R.Vyšniauskaitė.
Sicilijoje ji išmoko ir vieną rimtą pamoką: „Gyvenime nesėsčiau prie vairo Italijoje, nes pamačiau, kaip ten žmonės vairuoja. Apdaužytas automobilis ten – vienas juokas. Jie visi tokie. Net juokavome, kad galėtume įkurti verslą – automobilius apklijuoti plastikinėmis minkštomis juostelėmis. Tikrai uždirbtume. Čia kaip nauji telefonai turi apsaugines plėveles ant ekranų... Ten labai mažos gatvės, žmonių ir mašinų – daug. Visi važiuoja kaip išprotėję, niekas nesilaiko kelių eismo taisyklių. Išeičiau iš proto, jei man būtų reikėję vairuoti. Juk vien sėdėti šalia buvo stresas.“
Raminta ir pati stebisi, kad nors ir keliavo su būriu draugų, kompanija nėsyk nesusipyko ir sutarė puikiai. „Susirinko labai skirtingi ir įdomūs žmonės. Užteko laiko pabūti ir kartu, ir atskirai, ir dviese. Prieš keliaudami galvojome, kaip seksis būti kartu, tačiau net patiems keista, kad niekas nesusipyko. Tiesa, buvo sunkumų – turėjome tik du nuomotus automobilius, taigi kartais kildavo diskusijos, kaip čia padaryti, kad visi viską pamatytų, nuvažiuotų. Bet susitarti pavykdavo“, – tikina.
Reziumuodama kelionės įspūdžius R.Vyšniauskaitė sako į Siciliją kada nors mielai grįšianti: „Man ten patiko – labai gražūs paplūdimiai. Nors, pavyzdžiui, Portugalijoje gamta mane sužavėjo labiau. Tačiau italų kultūra, tai, kaip jie sugeba neskubėti, kaip mėgaujasi gyvenimu... Visa tai man labai patiko. Juk koks geras dalykas yra siesta! Mes dirbame kaip išprotėję visą dieną, o jiems neįdomu – atėjo 13 valanda dienos ir visi eina miegoti. Jei tada matai gatvėje žmones žinok – ne vietiniai, turistai.“