Ramūnas Vyšniauskas: iš tiesų labai tikimės dukrytės... (papildyta sausio 12 d.)

Bloguosius – traumas, operacijas ir ligoninėse praleistą laiką – Ramūnas stengiasi pamiršti. Užtat mielai prisimena smagius, pasiutėlišką jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertusius dalykus. Pernai vasarį Ramūnas susituokė. Kovą ant rankų jau laikė pirmagimį, kuriam vardą senų seniausiai buvo sugalvojęs – Ąžuolas. „Turiu, kas manęs laukia namuose. Sportininkui tai svarbu, kiekvienam žmogui svarbu“, – sako Ramūnas ir išduoda dar vieną praėjusių metų paslaptį. Šiek tiek daugiau nei prieš tris mėnesius sužinojo, kad šeima pasipildys dar vienu nariu. „Nė neįsivaizduojate, kaip džiaugiamės!“ – tikina. O jo žmona Inesė priduria: „Ramūnas dabar tikras šeimos žmogus. Tik sportas ir namai – štai kaip jis dabar gyvena.“

Tikriausiai per praėjusias šventes su artimaisiais pasidalijote didžiausia savo naujiena? O gal seneliams žinią pranešėte anksčiau?

Ramūnas: Kai sužinojome, kad Inesė laukiasi, pasakiau, jog ši žinia bus geriausia Kalėdų dovana seneliams.
Inesė: Tačiau neiškentei...
Ramūnas: Iškart visiems paskambinau! Esame be galo laimingi, kad turėsime dar vieną mažylį.

Turėti antrą kūdikį – planuotas sprendimas ar į duris pasibeldė netyčiukas?

Ramūnas: Planuojame turėti mažiausiai tris vaikus. Tikrai! Ir viskas kol kas klostosi pagal planą.
Inesė: Buvome taip nusprendę: du – vieną po kito, o trečią – gal po kokių trejų metų. Smagu, kad mūsų norai pildosi.
Ramūnas: O mano planas „eina“ gera linkme (juokiasi).

Ramūnai, ar visada taip ir įsivaizdavai savo šeimą – tu, mylima moteris, keletas vaikų?

Ramūnas: Tokios šeimos tikėjausi, apie tokią svajojau ir labai norėjau tokią sukurti. Su mylima moterimi susilaukti daug vaikų.
Inesė: Ir aš taip pat įsivaizdavau. Vaikai man yra labai svarbu. Visada žinojau, kad be jokių ambicijų galiu pasiaukoti vyrui ir vaikams, jie bus man patys svarbiausi.

Jūsų pirmagimis Ąžuoliukas jau ūgtelėjęs. Panašu, dabar galite pasakyti, tėvystė ir motinystė atneša daugiau džiaugsmo ar vargo. Vaikai juk taip paprastai neužauga…

Inesė: Džiaugsmas turėti vaikų ir juos auginti yra šimtą kartų didesnis nei vargas.
Ramūnas: Vaikai atneša begalinį džiaugsmą. Jie yra tikslas eiti pirmyn, kokybiškai ir atsakingai gyventi.

Ar dar prisimenate, kokios buvo pirmosios dienos trise? Juk ir vėl tas pats laukia... Ramūnai, kokių pareigų namuose ėmeisi? O gal auginti vaiką – tik Inesės darbas?

Ramūnas: Netrukus, kai gimė sūnus, man padarė operaciją, ilgai teko vaikščioti su ramentais, taigi Inesė turėjo rūpintis dviem vaikais – mažuoju Ąžuolu ir manimi.
Inesė: Nelengvas metas... Pirmas kūdikis, jokios patirties, o ir Ramūnui dar reikėjo pagelbėti. Tačiau visi sunkumai greitai pasimiršta ir laikui praėjus visai nebegąsdina. Taigi dar vieno lėliuko laukiame su džiaugsmu.

Ramūnai, visą tą laiką neapleidai sporto. Ar turėdavai laiko pabūti su sūnumi? Ar likdavo laiko pabūti dviese?

Ramūnas: Šiais metais daugiausia laiko gydžiausi ir buvau namie. Užtektinai prisibuvome trise!
Inesė: Tikrai, praėjusiais metais daug laiko kartu praleidome. Ramūnui – nelengvas metas, išvažiuoti į varžybas nepavyko, taigi ilgam ir nebuvome išsiskyrę. Nematome tėvelio tik tuomet, kai išeina į treniruotę. Tada nekantriai laukiame grįžtančio.

Šie metai, Ramūnai, tikrai nebuvo lengvi. Operacija, nuolatinis skausmas...

Ramūnas: Praėjusiais metais teko iškęsti tris operacijas. Pamažu atgaunu jėgas, intensyviai treniruojuosi. Keistas jausmas – motyvacijos lyg ir daugiau: juk dabar sportuoju dėl šeimos. Greitai, tikiuosi, grįšiu į didįjį sportą ir pasieksiu, ką esu užsibrėžęs.

Ramūnai, ar nepasigendi dienų, kai buvai laisvas, niekam neįsipareigojęs? Tave nuolat būdavo galima pamatyti tradicinėje Kalėdų šventėje pas Jogailą Morkūną, o štai jau keletas metas neregėti. Iš pramogų pasaulio dingai visam laikui?

Ramūnas: Iš pramogų pasaulio pasitraukiau todėl, kad subrendau, o pas draugus grįšiu greitai. Tik jau ne vienas, o su didele šeima. Jaunystė tuo ir žavi, kad prabėga, lieka tik prisiminimai. Nereikia dėl jų gailėtis.

Ne taip seniai iš buto persikėlėte gyventi į namą. Čia patogiau?

Gerokai patogiau! Juolab kad dabar gyvename ne dviese, o netrukus šeima dar padidės.

Ramūnai, ar nepamiršti gėlių? Kaip nors palepini žmoną?

Ramūnas: Inesei nuolat parnešu gėlių. Šiaip, be jokios progos.
Inesė: Pagirsiu jį – palepina. Kartkartėmis – skaniais pusryčiais.

Iškart po vestuvių pasakojai, kad sutikęs Inesę pasakei: jaučiu, tapsi mano žmona ir pagimdysi man vaiką. Tavo žodžiai išsipildė, o lūkesčiai? Ar radai šeimoje, ko ieškojai?

Ramūnas: Radau daugiau, nei tikėjausi: ramybę, supratingumą, palaikymą. Tiesą sakant, mano žodžiai visuomet pildosi, tereikia svajoti (juokiasi)!

Ar Kalėdų Seneliui laiške parašėte, kad labai laukiate dukrytės?

Ramūnas: Iš tiesų labai tikimės dukrytės, bet jei bus berniukas, nenusiminsime.
Inesė: Lauksime kito vaikelio, gal tada Dievas padovanos mums mergaitę.