Ramūnas Vyšniauskas: „Su moterimi gyventi kol kas nenoriu“
„Įsimylėjau, atidedame interviu“, – tokios priežasties dar negirdėjau iš savo herojų. Tačiau, tie, kas nors šiek tiek pažįsta sunkiaatletį ir verslininką Ramūną VYŠNIAUSKĄ (42), dėl tokio jo nuoširdumo nenustemba. Nors, Vyšniukas juokiasi, įsimylėti gali kad ir kasdien, kol kas antrosios pusės paieškas atideda. Jo šeima po skyrybų – du vaikai.
Kai Ramūnas Vyšniauskas kalba apie savo atžalas – septynerių Ąžuolą ir ketverių Ramunę – tirpsta lyg medus stiklinėje arbatos. Šiltų žodžių negaili ir dabar jau buvusiai žmonai Inesei. Aštuonetą metų tvėrusi jų sąjunga nutrūko prieš metus – šiam reikalui trūksta tik oficialių detalių.
Kodėl skyrėtės?
Net neįsivaizduoju, ką atsakyti. Taip išėjo, tiesiog... Mes niekada net nesiriejome.
Nekaltinate savęs?
Visada kaltinu tik save – bet kokioje gyvenimo situacijoje: sporte, darbe ar gyvenime. Jei kas nors ne taip, vadinasi, ko nors nepadariau. Aš savikritiškas.
Kokią santuokinio gyvenimo akimirką galėtumėte prisiminti lyg širdy įstrigusį atviruką?
Mudu su Inese susipažinome, kai abiejų gyvenimuose buvo blogas momentas. Jai viskas krito iš rankų tiek gyvenime, tiek darbe, mano karjera irgi ėjo į pabaigą, prasidėjo traumos, operacijos. Neturėjome mudu tos gražios pradžios, kaip būna žmonėms, – susieina būdami ant bangos. Abu jautėmės duobėje. Štai gal dėl to ir išsiskyrėme, nes per tuos aštuonerius metus neturėjome kada pasidžiaugti, išskyrus laiką, kai gimė vaikai. Tik dabar pradedame lipti iš savo duobių. Mes nė karto net neišvykome pailsėti. Aš pats pastarąjį kartą atostogavau 2006 metais – savaitę buvau Kretoje.
Galbūt krebžda noras vis dėlto įteikti dovaną – nebūtinai materialią – savo buvusiai moteriai, nes kai ko nepadarėte būdamas oficialiu vyru?
Padaryčiau tai, bet Inesė turi savo gyvenimą, ir žinau, kad nebereikia lįsti. Visada jai jutau, jaučiu ir jausiu pagarbą – ji mano vaikų mama, padovanojusi man du mylimiausius žmones pasaulyje.
Tai koks tų brangiausių žmonių gyvenimas dabar?
Mūsų vaikai išmylėti, nesu net balso prieš juos pakėlęs. Jie gauna viską, ko nori. Kas nors pasakytų, kad per daug lepiname, bet atkreipiau dėmesį, kad mano vaikai niekada nekėlė jokių isterijų dėl žaislų parduotuvėje. Visada susitariame. Sakau: „Vaikai, taupom pinigus ir pasidarom vieną dieną per savaitę vaikų – tada ką nors nusipirksime.“ Ir jiedu sutinka. Ąžuolą giria mokykloje, Ramunę – darželyje. Elgiuosi taip, kaip sako širdis. Apskritai gyvenime su žmonėmis elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi. Ir vaikams tą skiepiju.
Kaip atrodė diena, kai žmona išėjo iš namų?
Jei atvirai, aš būčiau ir toliau gyvenęs kartu, kad ir kankindamasis, – juk daug šeimų taip gyvena. Dėl vaikų norėjosi, kad tėtis ir mama liktų kartu. Mes jau buvome pasikalbėję, kad tik vaikai mudu krūvoje ir telaiko. Tai nenutiko staiga – lyg griaustinis iš giedro dangaus, viskas subrendo pamažu. Bet šiandien įžvelgiu tik pliusus – su vaikais matausi kur kas daugiau nei anksčiau. O buvusi žmona man visuomet bus artimas žmogus, su kuriuo tiesiog išsiskyrė keliai. Tikrai geriau, kad ji laiminga – tebūnie ir ne su manimi.
Sulaukiate moterų dėmesio – juk Vyšniukas laisvas?
Tai kad niekas nežino. Anksčiau taip – manęs visur būdavo pilna, o dabar jei tik laisva minutė – lekiu pas vaikus. Kai linksminuosi vienas, negerai jaučiuosi, tarsi iš jų vagiu laiką savo malonumams. Mano šeima – Ramunė ir Ąžuolas, noriu save visą jiems atiduoti. Anksčiau labai norėjau rasti antrąją pusę, dabar – nė trupučio.
Gal dar sveikstate po skyrybų?
Gal po metų kitaip kalbėsiu, bet dabar atrodo, kad taip. Net jei pajuntu, kad tarp manęs ir kokios moters kas nors galėtų būti – atsitraukiu, tiesiai pasakau, kad nedėtų jokių vilčių. Jūs nepagalvokite, aš ne vienuolis, esu normalus vyras, tik štai vienuose namuose su moterimi gyventi bent kol kas nenoriu (kvatoja).
Verslas pastaruoju metu klostėsi irgi neįkvepiančiai?
Aš visur maksimalistas – kaip sporte. Pamenu, pirmąsyk įžengęs į salę pasakiau, kad tapsiu geriausias pasaulyje. Tapau Europos čempionu ir pasaulio vicečempionu. Iš aktyvaus sporto pasitraukiau 2014-aisiais. Net nemaniau, kad pasuksiu į verslą. O buvo visokio – ir IT įmonė, ir... nesėkmingas kavinės verslas. Įkūriau kavinę, joje viskas kainavo po vieną eurą. Patraukiau publiką, kuri šiaip nevaikščiojo į kavines – 18–23 metų jaunuolius, jie galėjo kiurksojimą bendrabutyje iškeisti į barą. Bet kortas sumaišė naujas ministro Aurelijaus Verygos alkoholio įstatymas. Be to, pakilo kainos – nebrangiai maisto nebebuvo galima paruošti. Pykau, nes nukentėjau, bet sugalvojau kai ką naujo: po Naujųjų metų pradeda veikti naujas restoranų tinklas „Sveika vyšnia“. Pirmas atidarytas Klaipėdoje, paskui Vilniuje, galbūt ir Šiauliuose. Restoranuose ruošiamas maistas sportuojantiems ir aktyviai gyvenantiems žmonėms. Ateisi dienos pietų ir gausi tokius, kuriuose suskaičiuotos kalorijos, viskas surašyta. Bus galima net užsisakyti maisto visai dienai, savaitei ar mėnesiui, jei nuspręsi laikytis dietos, – pristatysime į biurą ar namus. Brangu? Na, dienos pietūs, planuojame, kainuos nuo penkių iki septynių eurų. Gausi subalansuotą maistą už įprastą dienos pietų kainą.
Taigi nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Labai tikiu šia idėja ir man malonu, jaučiuosi tarsi gerą darbą darydamas – viliuosi karmos taškų gauti (juokiasi).
Be to, su partneriais pradėjome gaminti „Grepo“ gėrimus. Pavadinimas – sutrumpintas „Žalias taškas“ anglų kalba „Green Point“. Tai unikalūs natūralūs gėrimai be lašo cukraus. Patys kūrėme receptūras, sugalvojome, kaip užsandarinti sultis, kad negestų be cheminių priedų, viskas gaminama Vietname. Turime kokosų, melionų, arbūzų sulčių, bus ir avokadų – tokių dar niekas negėręs. Jau prasidėjo prekyba degalinėse, didžiuosiuose prekybos centruose. Ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, konteineris iškeliavo į Angliją. Žodžiu, judame gera linkme, manau.
Vyšniuko vardas visada buvo susijęs su pramoga, vakarėliais, linksmybėmis, pasitikėjimo lyg ir nekėlė. Ar liko draugų, ar jumis patiki verslo žmonės? Nuskambėjo ir skandalas, kai galimai dopingo platinimu buvote kaltinamas kartu su tėvu.
Iš tikrųjų nieko ten nebuvo – politinis užsakymas sukelti skandalą. Tos bylos procesas eina į pabaigą. Sporto kasdienybė neatsiejama nuo farmakologijos, maisto – taip buvo ir bus.
O aš pats pasidariau rimtesnis, subrendau, kai sporto karjera ėjo į pabaigą. Bet jaunystė ir yra tas laikas, kai gali išsikvailioti, pridaryti klaidų, iš jų pasimokyti – juk kas iš svetimų mokosi. Čia kaip su vaiko imunine sistema – daugybe ligų turi persirgti, kad taptų atsparus. Džiaugiuosi, kad visko jau buvo, – geriau jaunystėje kvailioti, o ne senatvėje pradėti. Mano draugai išliko, tik jie irgi pasikeitę – sukūrę šeimas, auginantys vaikus.
Dėl verslo Lietuvoje tai viskas aišku: šalis tokia maža, kad jei tik pagudrausi, apgausi – iš karto kaip ant delno matyti. Laikytis žodžio versle labai svarbu. Net jei ir iš mano pusės kyla problemų – skambinu, aiškinu, tariuosi. Autoritetui užauginti reikia daug metų, o sušikti per vieną sekundę gali. Versle aš iš senos kartos – ne parašas, o žodis man svarbiau.
Ką svajojate nuveikti, kai atsigausite, atsistosite ant kojų?
Tikiuosi, pavasarį išeis paatostogauti. Man patinka ir Lietuvoje, bet skrisiu, kur šilta. Dviem savaitėms išsijungsiu telefoną, skaitysiu knygas. Aišku, su vaikais norėčiau. Jau esu pradėjęs ir atsidėjęs keletą gerų knygų atostogoms. Man patinka biografijos ar įkvepiančios istorijos. Štai kad ir Philo Knighto – „Nike“ ženklo įkūrėjo – biografija. Dabar toks įtemptas metas, kad paimi knygą, o mintys laksto kitur. Gelbsti poezija – labai mėgstu. Paulius Širvys, Henrikas Radauskas, Aleksandras Puškinas, Sergejus Jeseninas, Williamas Shakespeare’as... Štai pastarojo „Meilės himnas“: „Dviejų širdžių ištikima draugystė / Jokių nepaiso kliūčių kelyje. / Juk meilė dar – ne meilė, jeigu ją / Sutriuškina klasta ir išdavystė...“ Eilėraščių specialiai nekalu, jei patinka – keletą kartų įsiskaitau ir įsimenu. Vaikams skiepiju, kad reikia skaityti knygas, nors dabar juos sunku atplėšti nuo kompiuterių. Bet nematau čia nieko blogo – toks laikas. Mes Dostojevskį skaitydavom, naujai kartai kitos aktualijos... Turim su vaikais savų ritualų. Tėčio kiaušinienė su skrebučiu yra firminis patiekalas (juokiasi). Surengiam pikniką: užsukam greitojo maisto, paskui nuvažiuojam į uostą prie terminalo ar jūros, atsidarom bagažinę, pasidarom stalą, valgom – vaikams patinka.
Aš jau suvokiau, kad kasdienybės be problemų nebūna. Kai sportavau, atrodė – sunku, bet tada dirbo kūnas. Kur kas sunkiau būti psichologiškai įsitempusiam, kai slegia atsakomybė už darbuotojus, jų atlyginimus. Taigi niekas neina kaip iš pypkės – to išmokau. Bet šviesą tunelio gale matau, ir tai jau gerai.