Toks jausmas, kad renkatės tik tai, ko nori širdis, ir drąsiai pildote savo svajones. Kokių turėjote ir kokios jūsų gyvenime jau išsipildė?
Nekalbant apie lengvąsias mašinas, man yra tekę sėdėti ir prie sunkvežimio, ir prie autobuso vairo, todėl kažkas juokavo, kad iki visiškos laimės trūksta tik lėktuvą išmokti pilotuoti.
Žinoma, tokiai svajonei išsipildyti jau per vėlu, bet, manau, būtų patikusi ši kryptis – labai mėgstu skraidyti, bent jau kaip keleivė. Apima džiaugsmas vien pro oro uosto vartus įžengus, tuo labiau įlipus į lėktuvą. Per vieną akrobatinio skraidymo šventę su profesionaliu lakūnu esu net patyrusi, kas tai yra mirties kilpa, – jausmas neapsakomas!
Radau seną 2010-ųjų interviu „Žmonėms“ – tada po maždaug ketverių metų pertraukos vėl pasirodėte eteryje, tik nusprendėte ne laidą vesti, o vaidinti seriale „Mano mylimas prieše“. Pamenate, kaip tada jautėtės filmavimo aikštelėje?
Iš klausimo galima suprasti, kad tikimasi, jog vaidmuo ką nors keičia iš pagrindų. Tačiau bent jau mano atveju tai nelabai taiklu. Juk darbas prieš kamerą – toks pat, todėl puikiai jaučiausi ir būdama vedėja, ir vaidindama seriale. Kalbant apie serialo filmavimo aikštelę ir smagų laiką joje, ypač vertinu tai, kad tada galėjau filmuotis kartu su mylimu aktoriumi, dabar jau šviesaus atminimo Gediminu Girdvainiu.
Buvote viena pirmųjų televizijos vedėjų, nusprendusių neviešinti asmeninio gyvenimo, netgi jį slėpti. Ką norėjosi apsaugoti nuo svetimų?
.