Ramunė Piekautaitė: „Smagiausia akimirka – pirmasis primatavimas, kai idėja tavo akyse tampa kūnu“
Šis pavasaris drabužių dizainerei Ramunei Piekautaitei – kaip niekada sėkmingas. Su savo kolekcijomis ji dalyvavo keturiose prestižinėse pasaulio mados mugėse ir „išplaukė į kruizą“: pasirašyti pardavimo kontraktai daugiau nei dešimtyje šalių – nuo Jungtinių Valstijų, Vakarų Europos, Artimųjų Rytų iki Australijos.
Beje, prabangaus vasaros kruizo tema balandžio 4-ąją sostinėje Ramunė pristatys efemeriškos nuotaikos baltų atspalvių suknelių kolekciją. (Kolekcijos „Cruise 2013“ pristatymą šį ketvrtadienį, nuo 19.30 val., tiesiogiai internetu galės pamatyti tik Žmonės.lt skaitytojai!)
Atrodo, kiekviename žingsnyje jautiesi užtikrinta ir savimi pasitikinti. Ar yra dalykų, kurie gali tave suerzinti ir išmušti iš vėžių, pavyzdžiui, kad ir šiandien?
O kaipgi! Emocijų pasaulis negali manęs aplenkti, juk esu žmogus ir man taip pat būdinga nuotaikų kaita. Tik, metams bėgant, tam tikrose situacijose išmokau (ir vis dar mokausi) emocijas kontroliuoti, ypač jei jos pratrūksta darbinėje aplinkoje. Kas suerzina? Anksčiau būčiau sakiusi, kad nieko nėra atgrasiau už beprasmius komplimentus. Dabar kuo toliau, tuo labiau man jie patinka: gal pati išmokau juos lengviau priimti, gal sakantys juos pateikia su nuoširdesne šypsena, tačiau tas „orinis bendravimas“ darosi vis priimtinesnis.
Kažkada maniau, kad nesu verta gražių žodžių, kad jų dar neužsitarnavau savo kolekcijomis, o šiandien išmokau būti atlaidesnė pati sau, nebekalu savęs prie sienos, jei kas nors ir nepavyko, tik įteigiu sau, kad nieko baisaus – kitąkart padarysiu geriau. Tas „kito karto“ šansas nuramina ir veikia teigiamai. Dvidešimtmetė labai norėjau būti giriama, kad esu protinga ir talentinga, dabar labai miela išgirsti, kad esu dar ir graži (juokiasi). Todėl didžiausias erzintojas liko žadintuvas! Bet jei pramerkusi akis pamatau saulėtą rytą, tada jau sudrumsti nuotaikos negali niekas.
Turiu svajonę kada nors ateityje žiemą praleisti šiltuose kraštuose. Teoriškai tai realu net ir šiandien: sėdi prie jūros, pieši kolekcijos eskizus ir siunti į Vilnių, tačiau dar nesu pasiekusi tokios darbo organizavimo stadijos, kad, neliesdama audinio klosčių, nematydama, kaip jos gula ant modelio ar klientės, galėčiau kolekciją paleisti į gamybą. Nes eskizas tėra kibirkštis, idėja (beje, piešiu labai impulsyviai, ir toli gražu ne kiekviena konstravimo meistrė tiksliai pagauna mintį), o tikrasis darbas yra matuoti, matyti, kaip audinys virsta modeliu. Be to, esu absoliuti perfekcionistė, turiu sužiūrėti kūrinio gimimą nuo pradžios iki pabaigos.
Pati smagiausia akimirka – pirmasis primatavimas, kai idėja tavo akyse tampa kūnu. Ir, žinoma, labai susierzinu, jei eskizo neįmanoma įgyvendinti techniškai... Tiesa, tamsusis ir šaltasis metų periodas irgi nėra jau toks atšiaurus: jei namuose jaukus apšvietimas, žiemoti ir Lietuvoje tikrai smagu (šypsosi). O darbiniai rūpesčiai, kai, pavyzdžiui, telefono ragelyje išgirstu, kad bankrutavo viena šilkinius audinius tiekianti įmonė (o aš esu įsipareigojusi užsakovams pasiūti tam tikrą kiekį gaminių), akimirką sukelia įniršį, tačiau netrukus nusiraminu ir imu problemą spręsti racionaliai.
Savo mados namus įkūrei būdama dvidešimt septynerių: kaip per laiką susigulėjo emocijos, kokius puoselėjai lūkesčius ir kaip jie pildėsi?
Buvo be galo šiltas ruduo. Prisimenu, važiuoju į savo įkurtus mados namus, o lapai gatvėse tiesiog ant automobilio krinta. Mudu su Kęstu (verslininku Kęstučiu Verslovu, aut. past.) jau draugavome penktus metus ir šį savo gyvenimo įvykį sutikome labai pakiliai. Tai buvo dar ir mano vidinė permaina: pajutau, kad jau išaugau iš studentiško amžiaus, kai pati važinėdavau pas klientes (ar jos pas mane), siuvėjas, kai dalyvaudavau madų dienose, pasinerdavau į tą nerūpestingą šurmulį...
Ir štai dabar jau galiu rimtai dirbti. Tikrai nemaniau, kad bus šitaip sunku. Nors, atidarydama mados namus, itin konkrečios strategijos tolimai ateičiai neturėjau, tiesiog džiaugiausi, kad galiu atsidėti kūrybai, tačiau sykiu dar naiviai tikėjau, kad galima greitai užkariauti pasaulį, ir giliai viduje svajojau, kaip daugelis pasaulio moterų dėvi mano drabužius. Tiesa, pirmosios klientės atsirado, kai 1993-iaisiais laimėjau pagrindinį festivalio „In Vogue“ prizą.
Vieni į mados pasaulį prasibrauna per skandalus, pernelyg išviešindami asmeninį gyvenimą, kiti – tyliai, savo klientėms kas sezoną rodydami naujas kolekcijas.
Vyras – tas pats, vaikas – irgi vienintelis, tad kokių gali būti skandalų? (Juokiasi.) Akivaizdu, kad esu antrojo kelio į madą šalininkė. Šou elementą grožio industrijoje pripažįstu kaip labai veiksmingą, neretai neišvengiamą, tačiau tai mane labai vargina, išblaško, pripildo streso – kartais net tiek, kad apnuogina beprasmybės pojūtį. Dėl to streso ir nuovargio nebesidžiaugiu pačia švente, o žiūrėdama reportažus per televiziją ar vartydama žurnalus matau tik klaidas... Todėl sezoninių kolekcijų pristatymus rengiu be ypatingos pompastikos – tiesiog noriu padaryti šventę savo klientėms ir artimiems žmonėms.
Tačiau esmė išlieka – sukurti dėvimą, patogų ir kokybišką drabužį, savaip interpretuojamą kiekvienos moters, o ne efemerišką idėją „vien dėl meno“, kuri, pasibaigus vakarui, ir pati akimirksniu išnyks. Paradoksalu, tačiau Lietuvoje iki šiol bene veiksmingiausia reklama – iš lūpų į lūpas: kai žmonės ima palankiai kalbėti apie tavo darbus, kai užsitarnauji gerą reputaciją, tada viskas pradeda didėti geometrine progresija. Prieš daugelį metų prekybos centre įkūriau savo gaminių krautuvėlę, tačiau, kaip menininkė, nesijaučiau paaukojusi ambicijas, ir karūna man nenukrito. Užtat komerciškai šis žingsnis buvo milžiniškas postūmis.
Visą Valdo Puteikio interviu su Ramune Piekautaite skaitykite balandžio mėnesio žurnale „Laima“.