Ramūnui Šimukauskui – 50: apie „naujus vandenis“, neištaisytą klaidą ir nuo ko atkalbinės dukrą

50-metį sutinkantį kaunietį aktorių R.Šimukauską daug kas atpažįsta iš televizijos. Arūno Valinsko, daktaro Unikausko, Artūro Orlausko personažai „Dviračio žiniose“ – būtent su šiais herojais daug kas sieja jo veidą ir vardą. Vis tik didesnę savo gyvenimo dalį R.Šimukauskas atidavė teatrui, kuriam gali būti dėkingas ne tik už daugybę skirtingų vaidmenų, bet ir žmoną Robertą.

Teatras ir šeima – pagrindinės jo gyvenimo sritys ir gimimo dieną, todėl nieko keisto, kad artėjant gražiam jubiliejui R.Šimukauskas mielai leidosi į atvirą pokalbį apie tai. Visgi nuoširdžiame interviu atsiskleidžia ir visai kita ir nepažinta jo pusė.

Žmonės.lt parengtas pokalbis – apie sudėtingą susitaikymą su „makabriška“ sukaktimi, veiklą, kurią derina su aktoryste, klaidą, kurios niekaip nepavyksta ištaisyti ir nuo ko būtinai bandys atkalbėti dukrą Elzę.

Netrukus minėsite 50-ąjį gimtadienį. Kokios nuotaikos artėjant rimtesnei sukakčiai?

Na, jausmai tokie dviprasmiški. Žinote, kai tau sueina 30 metų, tą sukaktį reikia švęsti, o kai 50-imt – švęsti kaip ir nėra ką. Galima tik tyliai paminėti, be didelės pompastikos, nes už nugaros liko daugiau metų negu priekyje. Tai bet koks 50-mečio šventimas man atrodytų šiek tiek makabriškas. O ir nesu toks didelis narcizas, kad norėčiau švęsti šią progą kažkaip ypatingai. Tai to ir nebus.

Tai kaip paminėsite?

Gimtadienį, kaip įprasta, sutiksiu teatre. Sausio 23 dieną, per patį gimtadienį, Šilutėje turiu spektaklį prasmingu pavadinimu – „Į darbą kaip į šventę“ (šypteli). Spektakliai bus ir kelias dienas po to, tai jokio ypatingo šventimo nebus. Gal tik kolegos teatre tradiciškai pasveikins.

O gal ir šeima ką nors organizuoja? Gal nugirdote besišnabždant apie staigmenas?

Aš, kadangi nesu didelis staigmenų mėgėjas, tai labai tikiuosi, kad jie nieko neorganizuoja. Mano manymu, visos geros staigmenos turi būti aptartos su staigmenų gavėju, antraip gali ištikti šokas ir prireiks išvežti į ligoninę nuo to didelio įspūdžio (šypteli). Mėgstu, kai viskas būna pagal planą, pagal scenarijų.

Bet tikriausiai taip būna toli gražu ne visada. Ruošdamasi interviu pastebėjau, kad „Vikipedijoje“ jūsų gimimo diena nurodyta su klaida – gruodžio 23-ąją. Ar sulaukiate sveikintojų-paklydėlių?

Sulaukiu, kartais atsiranda tokių, kurie pasiskaito internete ir jau skuba sveikinti su gimtadieniu mėnesiu anksčiau. Ką darysi (juokiasi). Aš suprantu, kad čia įsivėlusi klaida, kurios kol kas niekaip negaliu ištaisyti. Jau ilgai bandome, bet sunkiai pavyksta.

Prieš dvylika metų duotame interviu esate sakęs, kad vyrui iki keturiasdešimties reikia apsispręsti, ko jis nori gyvenime... O ką vyras turi padaryti iki 50-ies?

Kažkodėl taip ir nespėjau atsakyti sau į klausimą, ką turi padaryti iki 50-ies. Tikriausiai todėl, kad gyvenime viskas yra kiek kebliau nei tik punktai – pasodinti medį, pastatyti namą... (šypteli). Manau, kad kai iki 40-ies nusprendi, kas tu esi ir ko nori, tai 50 metų dar esi pakankamai jaunas ir dar turi pakankamai energijos, kad tobulintumeisi toliau arba siektum kažkokių naujų tikslų. Tada gyvenimas turi variklį ir prasmę. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimas tą prasmę turi.

O ko dabar siekiate?

Mes su žmona Roberta turime šeimos verslą – „Aktorių teatrą“, tai šiuo metu rašau dar vieną pjesę ir siekiu ją parašyti iki pavasario. Tuomet jau noriu pradėti ją repetuoti. Toks labai žemiškas tikslas.

Gal galite papasakoti, kokia tai pjesė ir apie ką ji?

Aš nesu senas rašytojas, pjeses pradėjau rašyti ne taip jau seniai, tai kol kas viskas bent truputį remiasi į asmenines patirtis ir pastebėjimus. O apie ką bus pjesė? Kol kas dar nenorėčiau atskleisti. Dabar vyksta toks subtilus procesas, kuomet yra renkami personažai ir daromi kiti dalykai. Smagus procesas.

O kaip pastebite, ar režisieriaus, scenaristo darbas pamažu neišstumia aktorystės?

Gal kažkiek pastumia į šalį, bet dėl to nelabai pergyvenu. Man patinka rašyti ir kurti scenarijus – tame jaučiu didelį kūrybinį malonumą. Gal tas kūrybinis malonumas net didesnis nei vaidinant scenoje.

Šioje vietoje nespjaunu nei į tą, nei į kitą pusę ir nesakau, kad vieną dieną mesiu vaidybą ir pradėsiu tik rašyti. Bet šiai dienai rašymas man yra didelis kūrybinis išsipildymas.

Šiuo metu apskritai esate dažniau matomas teatre nei televizijoje. Ar tai sąmoningas sprendimas, ar natūrali karjeros eiga?

Aš niekada televizijos sąmoningai neieškojau ir ten nesiveržiau. Ji man atėjo natūraliai. Tačiau televizija, kaip ir bet kuri kita sfera, turi savo dėsnius ir ciklus. Ateini į ją, kurį laiką būni įdomus, o tada ciklas baigiasi ir reikia tai priimti. Aišku, po kiek nors metų tas ciklas ir vėl gali prasidėti, bet aš, kadangi specialiai į televiziją niekad nesiveržiau, užimtumo per akis turiu ir savo darbuose, tuo labiau, kad turiu savo privatų teatrą. Taip kad... Visomis išgalėmis veržtis į televiziją gal būtų šiek tiek mažvaikiška tokiam subrendusiam... penkiasdešimtmečiui (juokiasi).

Girdžiu, kad vis dar šiek tiek trikdo tas skaičius – 50-imt.

Tiesą sakant, taip (šypteli). Tas 50-mečio slenkstis psichologiškai yra gana ryškus.

Esate minėjęs, jog didžiausias jūsų noras, kad niekada netrūktų naujų patyrimų. Tai ar viso to pastaraisiais metais jums pakako?

Aš manau, kad mums visiems per paskutinius keletą metų pakako naujų įspūdžių. Ne gerąja prasme, bet vis dėlto jų buvo ir yra. Duok Dieve, kad jų būtų kuo mažiau. O kalbant apie asmeninius patyrimus, tai aš jų nemažai pasisemiu žiūrėdamas filmus ar serialus, o taip pat keliaudamas. Džiaugiuosi, kad to man netrūko. Per metus jaučiuosi praturtėjęs (nusijuokia).

Prieš kelerius metus turėjote nemažą naują patyrimą – per karantiną pats susiremontavote namus. Karantinas baigėsi, sugrįžote į darbus, bet gal ir tos „statybininko“ duonos nepamiršote? Gal kartą pradėjęs, negalėjote sustoti...

Čia, žinokit, taip jau yra, kad kai senos statybos namas, tai statybininku tenka neretai pabūti – tas remontas gali būti tik pristabdytas, bet niekada nesibaigia, toks „Sizifo“ darbas. Suremontavus vieną dalyką paaiškėja, kad jau reikia remontuoti kažką kitą. Ir taip visada (juokiasi).

Nepavargstate?

Ne. Būsiu atviras – vis ką nors tvarkydamas, patiriu pakankamai didelį malonumą, nes tai yra absoliuti opozicija teatrui. Teatre tai, ką sukuri, yra trumpalaikis dalykas, o to, ką padarai namie, rezultatus prieš akis matai ilgai. Jei nudažei sieną, tai ją visą laiką ir matysi. O teatre – suvaidinai ir žiūrėk, jau nebėra. Mūsų profesijos atstovams užsiimti tokia veikla labai sveika.

Ir intensyviai dirbate, o dar jei ir namie vis ką nors reikia paremontuoti… Tai ar pakanka laiko tiesiog pabūti su šeima?

Kažkaip stengiuosi suderinti. O jei ir sukiojuosi namie, tai šeima vis tiek šalia būna (šypteli). Manau, mums puikiai pavyksta suderinti tą šeimyninį gyvenimą su kitomis pareigomis.

Jūs su žmona Roberta kartu ir dirbate teatre, ir sukatės buityje. Ar daug iššūkių kyla?

Kadangi kartu turime „Aktorių teatrą“, ten aš esu rašytojas, prodiuseris, aktorius, o ji rūpinasi organizaciniais reikalais, yra teatro direktorė. Darbas kartu, aišku, kelia visokių iššūkių, būna ir išbandymų, bet mes juos kartu ir išsprendžiame. Kitaip tariant – kartu džiaugiamės pasiekimais ir liūdime dėl nesėkmių. Manau, kad tai yra labiau vienijantis dalykas nei skiriantis. Kai kurios poros juk net ieško bendrų hobių. O mums to nereikia.

Šiemet švęsite 12-ąsias santuokos metines. Kai kurie juokauja, kad pirmieji dešimt santuokos metų yra tik šlifavimasis, mokymasis girdėti vienas kitą, o po to – viskas lengviau. Jau įžengėte į kitą dešimtmetį, tai klausiu – kaip yra jūsų atveju?

Čia tikriausiai reikia ir Robertos klausti, bet aš manau, kad mūsų santuokinis gyvenimas visą laiką buvo pakankamai lengvas. Nebuvo nei jokių didelių konfliktų, nei labai sunkių pokalbių ar kivirčų... Aišku, įtakos turi ir tai, kad kai kūrėme šeimą, mes jau buvome pakankamai subrendę. Tai jei kai kurie sako, kad pirmasis dešimtmetis buvo tik šlifavimasis, tai reiškia, kad dabartinis dešimtmetis bus dar lengvesnis. Tuo ir džiaugiuosi (juokiasi).

Kartu auginate dukrą Elzę, kuri jau netrukus žengs pirmuosius žingsnius į paauglystę. koks tėtis jai esate?

Sakysiu atvirai – per mažai griežtas. Žinote, čia yra ta tipinė tėvelių ir dukryčių problema. Reikėtų griežčiau auklėti, daugiau pastumti atliekant skaitymo, rašymo, matematikos ir kitas užduotis. Bet, ai... Per daug išlepinta (šypteli).

Kažkada minėjote, kad Elzė labai gražiai piešia. Ar dailė dar išliko jos kasdienybėje, o gal ją jau pakeitė aktorystė?

Ji vis dar vis dar piešia, bet galbūt to nedaro jau taip intensyviai. Bandėme ją įkalbėti eiti mokytis piešti profesionaliai, bet ji tam atsakė griežtą „ne“. Mes jos sprendimą gerbiame, tai dabar tiesiog leidžiame viskam eiti savieigai. Ji tai papiešia, tai padainuoja, tai šoka, tai pasportuoja. Leidžiame išbandyti visko po truputį, gal pati atsirinks.

O dėl aktorystės – neatrodo, kad ji ją labai trauktų. Aišku, būna visokių kalbų.

Neatrodo, kad dėl to liūdite.

Nedegu noru, kad dukra taptų aktore. Ši profesija šiais laikais yra pakankamai sudėtinga, joje labai didelė konkurencija, o ir lietuviška rinka yra labai maža. Tai aš manau, kad šis pasirinkimas yra būtų pakankamai neteisingas.

Bet jei vieną dieną pareikštų, kad nori būti aktore, ar bandytumėte atkalbėti?

Aišku, kad bandyčiau atkalbėti. Bet aš ją bandyčiau atkalbėti nuo bet kokio sprendimo, kad tik įsitikinčiau, ar jos motyvacija yra stipri.

Pabaigai, ko gimimo dienos proga sau palinkėtumėte?

Aš sakau tai sau jau kelintą dešimtmetį, bet vis neišsipildo. Noriu gyventi ramiais ir nuobodžiais laikais. To palinkėčiau mums visiems. Labai noriu, kad tas noras dabar ir išsipildytų.

Fotogalerija: