Ramūnui Vyšniauskui – 45-eri: apie gyvenimo pokyčius, santykius su vaikais ir meilę
Rugsėjo 23-ąją verslininkas Ramūnas Vyšniauskas švenčia 45-ąjį gimtadienį. Anksčiau dažnai pramogų pasaulyje šmėžavęs buvęs sunkiaatletis šiandien mėgaujasi visai kitokiu gyvenimu – jo mintys sukasi apie verslus, o laisvalaikį jis kur kas mieliau leidžia ramiai, su savo atžalomis. „Šiais metais apskritai labai norisi ramybės. Galbūt jau tas amžiaus vidurys įpareigoja“, – juokiasi jis.
Portalui Žmonės.lt R.Vyšniauskas atvirai – apie gyvenimo pokyčius, santykius su vaikais, dešimtmečiu Ąžuolu ir septynmete Ramune, praeityje likusį profesionalų sportą ir, žinoma, meilę.
Ramūnai, kaip sutinkate savo gimtadienį?
Gimtadienį sutinku su vaikais. Dar gimimo dienos išvakarėse nuėjome pavalgyti į restoraną, pasišnekėjome. Šiemet būtent taip ir norėjau.
Iš tiesų, nors pase parašyta, kad mano gimimo diena yra rugsėjo 23-ioji, aš gimiau rugsėjo 22 dienos vidurnaktį. Tad visada gimtadienį švenčiu rugsėjo 22-osios vakare ir taip jau išeina, kad sulaukiu tikrosios gimimo valandos.
Turite didelį būrį bičiulių. Nenorėjote iškelti didesnės šventės?
Ne. Šiemet norėjosi sutikti ramiai. Jau jaučiu, kad atėjo gyvenimo vidurys, pusė kelio jau nueita, tai norisi pabūti apmąstymuose, su vaikais pasidžiaugti. O gimtadienio rytą noriu sutikti aktyviai – kadangi laiką leisiu Klaipėdoje, tai pasportuosiu, galbūt net jūroje išsimaudysiu. Šių metų gimtadienį suplanavau kitokį, nei visada.
O kaip dažniausiai atšvęsdavote gimtadienius?
Jei atvirai, tai dažniausiai gimtadienių nenoriu švęsti, bet vis tiek būdavo, kad atvažiuoja tai vienas, tai kitas draugas ir jau, žiūrėk, viskas perauga į didelę šventę. Net per savo 40-metį, pamenu, savo bičiuliams pasakiau, kad kas nori su manimi pabūti, gali atvykti į mano kavinę. Tai tiek žmonių privažiavo, kone autobusais (juokiasi). Buvo labai geras gimtadienis. O dabar viskas kitaip – tikrai norisi ramybės. Štai vakar atsikėliau ir nuėjau į Katedrą, mišiose pabuvau.
Šie metai jums prasidėjo pokyčiais – iš Klaipėdos persikėlėte gyventi į Vilnių. Visgi sostinėje jau daugiau nei pusmetį gyvenate viešbutyje. Ar nesinori savo namų?
Jei atvirai, jau pradėjau žvalgytis būsto Trakuose. Nors dar kol kas neaišku, kur gyvenimas numes – vieną dieną Klaipėda, kitą – Vilnius, dar kitą – Ryga ar Meksikas. Tačiau Trakai man labai mieli širdžiai. Aš ten pragyvenau 12 metų ir dabar, pabuvęs ilgiau Vilniuje, supratau, kad mieste nenoriu gyventi. Trakai man yra arčiau širdies.
Kai gyvenote Klaipėdoje, daug laiko praleisdavote su savo vaikais. Persikėlus į Vilnių nestinga laiko atžaloms?
Kadangi mano vaikai Klaipėdoje eina į mokyklą, tai vasarą aš juos atsiveždavau į Vilnių, laiką leisdavome čia. O dabar kiekvieną savaitgalį tenka važiuoti į Klaipėdą, kad pabūčiau su jais.
Mūsų ryšys yra labai stiprus – mes susiskambiname kiekvieną dieną. Iš tikrųjų, kai manęs klausia, ar nenoriu mylimosios susirasti, atsakau, kad aš toks žmogus – pas mane arba viskas, arba nieko. Dabar mano visa meilė, kiek aš jos tik turiu, yra skirta mano vaikams. Jeigu atsirastų trečias žmogus, man tektų tą meilę dalinti, o tai mane stabdo nuo santykių, nors ir buvo išties gerų pažinčių.
Aišku, niekada nesakyk niekada. Galbūt kai vaikai paaugs, pagalvosiu apie rimtus santykius, o dabar turiu tiek daug veiklos, tiek daug darbų, kad nėra kada liūdėti.
O koks tėtis esat savo vaikams?
Vaikai sakė, kad esu pats geriausias tėtis pasaulyje. Man tai yra didžiausias įvertinimas, nes tikiu, kad vaikai visada nuoširdžiai pasako tai, ką galvoja. Bent jau stengiuosi ir noriu būti geriausiu tėčiu.
O ar jūsų vaikai pasvajoja apie sportininkų karjeras?
Sunku pasakyti. Nors mano sūnui dar tik dešimt metų, jis jau yra tikras profesorius, istorikas. Jis domisi datomis, įvykiais, nors jo niekas nemokė. O į sportą jis nėra linkęs, tačiau vis vien sako, jog dėl sveikatos nori pasportuoti, tad einame kartu į sporto salę. O septynmetė dukra panašesnė į mane – ji inkusi į sportą, tačiau dar nežinau, ar bus sportininkė. Jai labai patinka gimnastika. Manau, kad eis kur nors sportuoti, nes ir charakteris, ir kūno sudėjimas tam tinkamas. Galėtų būti sportininke (šypsosi).
O savo vaikams linkėtumėte sportininko karjeros?
Linkėčiau daryti tai, kas teikia malonumą ir džiaugsmą. O sportininkai ar ne – nesvarbu. Noriu, kad vaikai būtų laimingi. Tikiu, kad sėkmingas žmogus yra laimingas žmogus.
38-erių pasitraukėte iš profesionalaus sporto ir prieš septynerius metus įnėrėte į verslus – iš pradžių į informacinių technologijų verslą, vėliau atidarėte keletą restoranų. Deja, restoranų verslas žlugo. Kuo dabar užsiimate?
Vystau daug visokių verslų – nuo nekilnojamo turto iki kompiuterinių žaidimų. Pastarasis verslas, elektroninio sporto centras „Cyber X“ startavo visai neseniai ir tai yra didžiulis projektas – planuojame atidaryti 20 žaidimų arenų Lietuvoje, Latvijoje – dar 10. Yra planų plėstis ir į kitas šalis. Man ši veikla labai patinka ir aš jai atiduodu labai daug jėgų.
Elektroninio sporto arenų verslą pradėjote pačiame pandemijos įkarštyje. Ar nebuvo baisu kurti verslo planus?
Sakoma, jei bijai vilko, neik į mišką (šypsosi). Šiai veiklai pandemija nebuvo baisi. O aš ir žinau, kad nėra nieko neįmanomo, tiesiog reikia įdėti daug darbo. Juk kai paklausi sėkmingo žmogaus, kaip būti sėkmingu, jis atsako – daryti teisingus sprendimus. O kaip juos daryti? Tik klystant ir mokantis. Kiekviena nesėkmė, kiekvienas neteisingas sprendimas yra žingsnis teisingo sprendimo link. Aš į viską žiūriu filosofiškai.
Galbūt to pozityvo mane išmokė tėvai, galbūt ir ilgi metai sporte padėjo tokią savybę išvystyti... Tiesiog niekada nepasiduodu ir niekada nepasiduosiu (juokiasi).
Su Andrejumi Zadneprovskiu kažkurią dieną šnekėjome, kad patys geriausi laikai buvo sporto metai.
O ar pasiilgstate profesionalaus sporto laikų? Kartais nostalgiškai pasižvalgote į praeitį?
Esame geri draugai su olimpiečiu Andrejumi Zadneprovskiu ir kažkurią dieną kaip tik šnekėjome, kad patys geriausi laikai buvo sporto metai. Tuomet gal atrodė, kad darai patį sunkiausią darbą pasaulyje, bet kai dabar pažiūriu, tai buvo pats geriausias darbas (juokiasi).
Bet aš esu įsitikinęs, kad gerų laikų nereikia laukti, kaip ir nereikia ilgėtis praeities. Reikia gyventi šia diena net ir tuomet, kai yra problemų. Džiaugiuosi, kad man pamažu pavyksta persilaužti ir su šypsena spręsti įvairiausius gyvenimo iššūkius.
O kokią vietą dabar jūsų kasdienybėje užima sportas?
Jeigu atvirai, tai dabar mano gyvenime didelę vietą užima ne sportas, o fizinė kultūra. Dabar aš mėgstu eiti į gamtą, daryti mankštą, minti dviratį ar daryti tempimo pratimus. Nors anksčiau gyvenimas nebuvo įsivaizduojamas be sunkumų kilnojimo, dabar, kai jau nueinu į sporto salę ir pažiūriu, kaip kas nors kilnoja štangas, pagalvoju: kaip aš anksčiau galėjau tiek pakelti? Dabar galiu nebent tik paridenti (juokiasi). Tempimo pratimai ir laikas gamtoje man yra pagrindas.
Beje, prieš gimtadienį kaip tik pasižadėjau sau, kad nuo šiol kiekvieną rytą turiu atrasti bent 40 minučių sportui. Be jokių atsikalbinėjimų. Iki šiol nors ir mėgau judėti, bet būdavo dienų, kai praleisdavau.
Kokius tikslus keliate peržengęs 45-ojo gimtadienio slenkstį?
Tikslai yra dideli, bet aš iš savo gyvenimiškos patirties žinau, kad neperšokęs duobės, nesakyk „op“. Ir meilė, ir pinigai mėgsta tylą. O planuoju tikrai daug ir daug ką turiu įgyvendinti. Tai to sau ir palinkėčiau, kad nenukrypčiau nuo kelio ir eičiau savo užsibrėžtu taku. Viskas turi būti pasiekta, kitaip negali būti (juokiasi).
Fotogalerija:
+25