Rankinių kūrėja Irena Serapinienė apie energingąją savo mamą: „Dirbti, kai tau virš 70 metų yra tikrai šaunu!“

Irena Serapinienė su mama Juzefa Petraitiene / Asmeninio albumo nuotr.
Irena Serapinienė su mama Juzefa Petraitiene / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
A
A

Taip – tik teigiamo atsakymo iš savo 70 metų mamos JUZEFOS PETRAITIENĖS sulaukia mados namų „Sirena“ įkūrėja IRENA SERAPINIENĖ. Tai natūralu, tačiau stebina ponios Juzefos energija, visuomet giedras nusiteikimas ir rūpestis savo grožiu.

„Štai artėja Kaziuko mugė, tokie šalčiai, o mama vis tiek padės dalyvauti mugėje. Ji visada pasirengusi padėti“, – sakė Irena.

Juzefa Petraitienė
Juzefa Petraitienė / Asmeninio albumo nuotr.

Kai kurios ištikimos „Sirenos“ klientės net ne ją, o mamą laiko vizitine mados namų kortele.

Ponia Juzefa Petraitienė daugelį metų Palangoje vasaromis prekiauja „Sirena“ kūriniais Basanavičiaus gatvėje.

„Tai nėra lengva, bet mama sako, kad jei nepatiktų – niekas jos nepriverstų. Pasako jos, dirbti, kai tau virš 70 metų yra tikrai šaunu! Ji kas rytą bėga prie jūros, mankštinasi, turi savo grožio procedūrų receptus – rožių žiedlapių aliejus, įvairūs žolelių užpilai, tepaliukai... Net mūsų kieme auga retas medis ginkmedis, kurio lapai labai svarbūs medicinai – mama ruošia jų užpiltines. Kai filmuojami reportažai televizijos žinioms iš Palangos, mama beveik visuomet patraukia žurnalistų akį ir patenka į kadrą“, – pasakojo Irena Serapinienė.

Irena Serapinienė su mama Juzefa Petraitiene
Irena Serapinienė su mama Juzefa Petraitiene / Asmeninio albumo nuotr.

Žiemą ponios Juzefos gyvenimas tik vos mažiau intensyvus, tačiau Kauno Muzikinio teatras neapsieina be jos vizitų.

„Mama nepaprastai darbšti, svarbiausia jai – šeima. Net ir dabar, kai turiu išvykti ar užgriūva darbai, mama visada paruošia pietus, o kur dar jos pagalba auginant vaikus... Aš gyvenu savo vaikystės tėvų name, prie jo pasistatėme priestatą, taigi gyvename kaip itališka šeima“, – pasakojo Irena.

Jūs greičiausiai daug ko išmokote iš mamos?

Taip, ir aš dabar stengiuosi viską apjungti, visur suspėti. Nepametu noro tobulėti. Štai neseniai atostogaudama Ibizoje ieškojau ir galimybės padaryti rankinių fotosesiją. Kai žiemą kuri vasaros kolekciją, reikia vietos, kur būtų galima pajusti vasaros dvasią.

Visada pagalvoju, kad „Sirena“ yra tik dėka mano mamos. Ir dabar klausiu jos nuomonės įvairiausiais klausimais, jos žodis ir patarimas man buvo svarbus ir lemiantis. Juokauju, kad jei nežinai atsakymo – klausk mamos, ji viską supranta, turi tvirtą vertybių sistemą. Iš jos išmokau atkaklumo ir pasitikėjimo savimi. Štai kodėl šiandien dalyvauju konkurse „Metų kaunietė 2018“ – tam reikia drąsos.

Trys „Sirenos“ kartos - Irena Serapinienė su mama Juzefa Petraitiene ir dukra Inga
Trys „Sirenos“ kartos - Irena Serapinienė su mama Juzefa Petraitiene ir dukra Inga / Asmeninio albumo nuotr.

Labai džiugu būti nominuotai Metų kaunietės titului. Manau, tai reikšmingas mano veiklos įvertinimas, džiaugiuosi būdama nominuota tarp kitų šaunių kauniečių. Manau, šis įvertinimas sustiprins kituose darbuose. Man džiugu prisistatyti kauniete su kūriniais, ant kurių užrašyta „Sukurta ir pagaminta Lietuvoje“.

Mamos dėka atkreipiu dėmesį į kitas nuostabias moteris, pažintį su kuriomis dovanoja profesija. Ypatingai jaunystėje yra svarbus pavyzdys, į kurį galėtum lygiuotis, kuris įkvėptų ir žavėtų. Man tokios moterys – Eugenija Pleškytė, Undinė Nasvytytė, Liucija Baškauskaitė, Rūta Staliliūtienė, Aliodija Ruzgaitė, Alma Adamkienė. Jos žavi savo minčių elegancija, profesinio tobulumo ir moteriškos šilumos pavyzdžiu.

Kaip mama jus augino?

Ji ugdė mane savo pavyzdžiu. Skatino būti geriausia, taip ir stengiausi – moksluose buvau pirmūnė, lankiau stalo teniso, rankinio treniruotes, norėjau būti šauni.

Mano mamai visada svarbiausia jos artimieji ir šeima, vaikystėje visada laukdavo šiltas maistas, sode užaugintos daržovės, uogos. Taip pat mama žiemai pasirūpindavo, kad podėlis būtų pilnas miško uogų ir uogienių – kad nepritrūktume vitaminų.

Mama pati sukdavosi kaip voverė ir mus su seserimi įtraukdavo. Gaudavome užduotis – skinti uogas, ravėti daržą, kartu su ja virti uogienes ar kepti pyragus. Tai formavo požiūrį, kad žmogus turi visur suspėti – ir kad namai būtų tvarkingi, ir maistas skanus ir skirti laiko knygoms, būreliams. Turėjom siekti aukšto standarto. Pasakyčiau, kad tai galbūt smetoniškas, kaip dabar suprantu, tarpukario Kauno žmonių esminis bruožas – iškelti aukštą kartelę savo asmeninio ir profesinio gyvenimo kokybei. Tai žodžio laikymasis, ištikimybė, atsidavimas savo miestui, Tėvynei. Labai dažnai su šeima eidavome į teatrą, kiną, mėgdavome pasivaikščioti Laisvės alėjoje, o vasaros savaitgalius leisdavome prie Nemuno, Aleksoto tilto ar Panemunės pliaže. Todėl iki šiol žaviuosi Kauno architektūra, Nemuno ir Neries santaka, senąja laivų prieplauka, senamiesčio gatvelėmis, Soboru, Žaliakalnio ypatinga aura.

O kokiomis sąlygomis augo jūsų mama – buvo toli gražu ne lepūs laikai?

Mama užaugo aštuonių vaikų šeimoje, tėvas mirė jaunas. Bet visi jos broliai ir seserys sugebėjo patys sau susikurti gerus gyvenimus, visada buvo elegantiški, stilingi, ir kai šiandien aš vartau albumus, sakau: „Jūs kaip iš Holivudo – smetoniška kokybė“. Mama su savo sesėmis pačios siūdavosi sukneles, prisiderindavo rankinukus, pirštinaites. Mamos geriausia draugė dirigavo vienam garsiausių Žaliakalnyje veikiančių vestuvinių suknelių salonui. Mama jame darbuodavosi ilgą laiką – tai buvo papildomas darbas šalia tuomet vadinamojo valdiško. Studijų laikais dar ir aš ten sukinėdavausi, šiek tiek užsidirbdavau siuvinėdama karoliukus ar puošdama aplikacijomis vestuvines sukneles. Taigi tas Žaliakalnio smetoniškų namų ir grožio pojūtis mamos tarsi įskiepytas.