Rasa Bubulytė dainavimą iškeitė į sportą ir atidarė studiją: „Pasirinkau nebūti scenoje“

Rasa, kada atidarėte savo sporto studiją? Kiek laiko ji jau gyvuoja?

Viskas buvo gana spontaniškai – jau prieš kurį laiką, eidama namo, pastebėjau tokią patalpą, į kurios tamsius langus krypo mano dėmesys. Draugė net turi nuotrauką, kurioje aš, vidury dienos spoksau į pastatą. Vėliau paaiškėjo, kad tie langai, kurie traukė mano akį, atrodė tamsūs dėl to, kad kambarys buvo pilnas stelažų. Gal lapkričio mėnesį pagaliau pasiryžau ir paskambinau nurodytu numeriu, atėjau apžiūrėti tos patalpos. Ji atrodė tamsiai tik iš lauko – viduje buvo erdvu ir šviesu, be to, pats pastatas buvo naujas. Nusprendžiau išpildyti savo svajonę ir įkūriau ten sporto studija. Prieš karantiną ji veikė apie keturis mėnesius.

Kas dabartiniai jūsų studijos klientai?

Iš pradžių galvojau, kad studija bus skirta tik man ir draugėms, bet laikui bėgant bičiulių buvo vis daugiau, tad supratau, kad tai būtų per brangus malonumas man vienai ir nutariau padaryti „mažą sporto klubą“, kuriame galėtų susitikti draugai ir bendraminčiai, o aš juos „tinkamai prižiūrėčiau“. Tikrai neturėjau minties „uždirbti visus pasaulio pinigus“. Norėjau pamėginti daryti tai, ką mėgstu – kaip žinia, dažniausiai tai pasiteisina.

Žmonės, atėję pas jus sportuoti, žino, kad atvyko pas dainininkę Rasą, projekto „Dangus“ nugalėtoją?

Net nežinau. Iš tiesų, su sportuojančiais apie tai niekad nesame kalbėję. Nors dažniausiai prisijungia draugų draugai, aš visuomet pirmo grupinio užsiėmimo metu naujokų klausiu, iš kur sužinojo apie studiją. Tačiau išgirstu tą patį atsakymą, kad „mano draugė čia lanko“; tiesa, kitais atvejais pasitaiko ir žmonių, apie mane sužinojusių iš socialinių tinklų. Kartais akimirkas iš sporto klubo gyvenimo keliu ir į „Instagram“ ar „Facebook“.  Karantino metu taip pat kėliau ne vieną „gyvą transliaciją“, kurios metu prisijungė daugybė draugių iš tolimiausių kampelių – nuo Norvegijos iki PAR. Juokais sakėme, kad jei ne karantinas, nebūtume susitikusios iš viso.

Muzika ir sportas iš pažiūros du labai skirtingi dalykai. Kaip nutiko, kad pasirinkote pastarąjį?

Sportas mano gyvenime visuomet „ėjo lygiagrečiai“ su muzika – kaip ir minėjau, mano tėtis buvo sportininkas. Pati aktyvia veikla užsiimu nuo vaikystės, anksčiau tiesiog nebuvau bandžiusi sportu sudominti kitų žmonių. Dalyvavau įvairiose tarpmiestinėse ir rajoninėse varžybose. Bėgiodavau estafetėse, šokdavau į tolį. Kai buvau visai vaikas, gal šešerių, manęs dažnai klausdavo, ar aš nesieju savo ateities su kokia nors sporto šaka, tačiau tuo metu vis kalbėdavau apie muziką.

Įkurti sporto klubą tikriausiai nėra labai paprasta. Reikėjo praeiti kažkokius kursus?

Taip, turiu licenciją.

Tai sportas  – vienintelis jūsų pragyvenimo šaltinis?

Ne, dar su draugu turime ir įrašų studiją. Be to, esu AGATA tarybos narė – visuomenininkė. Nuo muzikos neatitrūkau, stengiuosi prisidėti, kuo galiu. Visos šios veiklos užima nemažai laiko kasdien. Dabar visiems buvo sunkus laikotarpis dėl atšauktų koncertų – tiek patiems muzikantams, tiek jų vadybininkams. Tiesa, dainavimo aš atsisakiau kur kas anksčiau– šiuo metu pasirinkau nebūti scenoje, nes tam paprasčiausiai nebepakanka laiko.

Kas pastaruoju metu užima didžiąją dalį jūsų laiko?

Pastaruoju metu užsiėmiau stovyklos organizavimu. Pirmą kartą gyvenime organizavau savo sporto stovyklą. Džiaugiuosi, jog viskas praėjo puikiai. Kadangi mano tėtis – buvęs sportininkas, tad jo pagalba buvo neįkainojama. Visas „veiksmas“ vyko mažame miestelyje, Sudeikiuose. Stovykloje dalyvavo ir tie žmonės, kurie neateina į mano sporto treniruotes.

Kadangi tai – pirmoji mano pačios organizuota stovykla, laiko neskaičiavau. Nedirbau „kaip ofise“ – kuomet reikėdavo, tuomet ir skambindavau, rašydavau laiškus.

Stovyklos idėja jums kilo prieš ar po karantino?

Po karantino. Turiu labai „fainą“ bendruomenę, kur visi labai draugiški ir mielai padeda vieni kitiems. Visi jos nariai mane pažįsta, žino, ko galima tikėtis. Su didžiąją dalimi narių sportuojame nuo pat studijos atidarymo. Ši stovykla buvo panašesnė į didelės šeimos išvyką nei į stovyklą.

Gyvenant tokiu įtemptu ritmu, laiko asmeniniam gyvenimui lieka? Kas sutinka jus po ilgos darbo dienos namuose?

Man asmeninis gyvenimas yra pirmoje vietoje. Turi turėti laiko sau, o tik tuomet užsiimti kitomis veiklomis. Tad taip, asmeniniam gyvenimui laiko pasilieku.

Mano draugas – muzikantas, prodiuseris, niekuo nesusijęs su sportu.

Akimirkos iš pirmosios Rasos Bubulytės Fitter Happier sporto stovyklos: