Rasa Jusionytė: kas ir ką laimi sėkmės lenktynėse?
Dauguma „aš jums tuoj papasakosiu, kaip gyventi“ straipsnių žurnaluose dažnai turi pamokomą moralą ar bent toną. Autoriai tradiciškai dalija patarimus, kaip gražiau pasidažyti, kaip stilingiau apsirengti, kaip daugiau pasiekti… Tik mano kartai tokių patarimų nebereikia.
Mums nesveika girdėti, kaip dar galime būti tobulesni. Kasdien įsijungę instagramą tik tai ir matome. Dabar ir čia, ir kasdien vyksta lenktynės, kas pasieks daugiau. Nebėra darbo valandų ar laisvų savaitgalių. Juk sustoti reikštų tiesiog gyventi… paprastai. Bet mūsų karta paprastumo bodisi. Mes lyg vištos ką tik nukirsta galva nuolat lekiame, tik kur – visiškai neaišku.
Pasaulis tikrai labai pasikeitė. Tai, kaip dirbo mūsų tėvai – nuo devynių iki penkių, tuoj taps antropologinio muziejaus eksponatu. Dar vieni to muziejaus eksponatai galėtų būti laikas sau ir diena be telefono.
Labai norėčiau, kad universitete kaip privalomasis dalykas būtų dėstoma meilė sau. Jei man reikėtų sukurti tokį kursą, sudėčiau ten tai, ko dabar, artėjant trisdešimtmečiui, mokausi pati: jei sportuoji, daryk tai dėl emocinės sveikatos ir to nuostabaus jausmo, kai tvirtėja raumenys. Judėjimas gamina laimės hormonus, o prasitampęs kūnas ir šaltas dušas po treniruotės atgaivina sielą.
Sporto klubai pilni meilės išsiilgusių žmonių, kuriems reiktų išsipirkti psichoterapijos abonementus, o ne metines klubo narystes. Beje, moterų persirengimo kambariai yra nuostabiausia vieta suprasti, kad tai, ką matome žurnaluose ir reklamose, yra pramanas. Moters kūnas yra vingiuotas ir linijuotas, minkštas ir apvalus, ir jis be galo gražus. Ir, mano galva, geriausias sėkmės receptas yra aštuonios miego valandos. Gal ir banalu, bet reikia save labai mylėti, kad šiose nuolatinėse sėkmės lenktynėse leistum sau anksti pabaigti darbus, o parėjusi namo ne svarstytum, ką dar nuveikti, bet tiesiog ramiai nueitum miegoti.
Dar viena mano, numanau, ir jūsų galvos skausmo priežastis – savęs sabotažas. Vakare užplūdus energijos bangai ir jausmui, kad šiandien dar per mažai pasiekiau, susikuriu tiek rytdienos planų, kad vos pramerkusi akis jaučiu, kaip auga įtampa. Darbų gausa taip slegia, kad net nežinau, nuo ko pradėti, ir dar neišlipusi iš lovos suvokiu, kad visko vis tiek nespėsiu. Tai kam išvis keltis? Bėgu pačiai nebeaišku kur, o gyvenimas virsta tokiu chaosu, kad net ta višta be galvos geriau žino, kur lekia.
Šiandien aš mokausi ne daugiau nuveikti, o daugiau gyventi. Per dieną išsikeliu tris tikslus, ką turiu pasiekti, ir nebeleidžiu sau rašyti darbų sąrašo lyg romano. Taip gyventi aš tiesiog nenoriu. Per visus darbo sau metus ir gero šimto pravestų radijo laidų įsitikinau: kelias Olimpo link mažais žingsneliais klotas. Tik jis ilgas, todėl mano užduotis – kasdien pasirodyti darbe ir sąmoningai savęs paklausti: ar tai, kur dabar palieku savo energiją, mane priartins prie tikslo? Laiko bankas visiems atseikėja vienodai, tik mes patys renkamės, kaip ir kur jį investuojame.
Nesu tobula, bet mokausi būti sau draugė. Pavyzdžiui, jei kartais ir į tą pačią sporto salę nueinu varoma noro kažkaip atrodyti, o ne kažkaip jaustis, atleidžiu sau. Atjauta bent jau mano pasaulyje – didžiausias atradimas. Tas pats ir su darbais. Šiame niekad nesustojančiame pasaulyje mokausi, kad savo šešėlio aš nepasivysiu, nors anksčiau ir bandydavau pralenkti. Per vieną naktį visko nepasieksiu, bet tikrai galiu gerai išsimiegoti.
Kol nenustosime klausyti visų kitų ir nerasime kasdien nors kelių minučių pabūti su savimi, tol dalyvausime galo niekada neturėsiančiose lenktynėse, kurių pagrindinis „prizas“ – pervargimas.
Tikiuosi, kad tai nebuvo vienas tų „aš jums tuoj papasakosiu, kaip gyventi“ rašinių, bet priminimas ir man, ir jums, kad patys turime nusibrėžti sau ribas ir nustoti lygintis su kitais. Galbūt ta laimė, kurią patys susikursime, daug saldesnė už nusižiūrėtąją?