Rasa Samuolytė: „Visko suvaidinti ir nemokėčiau, ir nenorėčiau“
Viena talentingiausių Lietuvos aktorių Rasa Samuolytė (45), kaip ir jos kolegos, pasiilgo teatro. Regis, pastaruosius dešimtmečius aktoriai vis artėjo prie žiūrovų: kartais vaidindavo taip arti, kad jusdavai jų kvėpavimą, o dabar mūsų galvose vis dar skamba rūstus balsas: „Laikykitės atstumo!“ Tačiau Rasa nusiteikusi optimistiškai: net laikais, kai nieko neįmanoma planuoti, gali tikėtis, jog viskas bus gerai.
Rasa tiki, kad kontaktas su žiūrovu grįš, jis vėl bus atrastas, gal tik šiek tiek kitoks. Išeičių visada yra. Juk teatras – absoliučiai kontaktinis menas, jis gimsta iš tos energijos, tos įtampos, kuri susidaro tarp žiūrovo ir aktoriaus. „Bet vėlgi – visi tie „negali būti“ kartais yra „gali“, – svarsto aktorė. Kaip kad jai nutiko: štai išvyko filmuotis su vyru aktoriumi Dainiumi Gavenoniu savaitei į Maskvą, o užstrigo trims su puse mėnesio. Netikėtai teko išgyventi griežtą karantiną Rusijos sostinėje: išeiti į gatvę galėjo tik du kartus per savaitę – su leidimais iki artimiausios parduotuvės ar vaistinės.
Sunkiausia, prisipažįsta, buvo nežinomybė ir apėmęs liūdesys, kai esi atskirtas nuo namų ir kad filmavimas dėl pandemijos gal net neįvyks, vadinasi, teks sėdėti Maskvoje beprasmiškai. „Kai esi įsibaiminęs, visur imi ieškoti priešo – ateina žmogus, o tu jį lankstu aplenki. Man irgi taip Maskvoje buvo. Ir visai dėl to ne gėda.“
Teko prasimanyti užsiėmimo. Judėjimas, fizinis krūvis Rasai būtinas, be jo, tikina, negalinti. Tad ir Maskvoje užsiėmė online treniruotėmis su treneriu Jeanu Claude’u Edorhu. „Tai gyvenimo būdas, natūralus poreikis, o ne tik formos palaikymas, kad, gink Dieve, būtinai atrodyčiau kaip paauglė.“
Nors vyras viename reportaže juokavo, kad Rasa namie arba sportuoja, arba žiūri pro langą, aktorė sako: „Nėra taip, kad žiūrėčiau pro langą ir matyčiau tik tuštumą! Yra dalykų, kurių vis dar siekiu, vis dar trokštu.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“