Rasos Ciūnės istorija – įkvėpimas tiems, kurie mano kad liga sudaužys svajones

Neatsitiktinai Rasa pasirinkta šeštadienį vyksiančios „Mados infekcijos“ kastingo veidu. Ši mažutė, strazdanota, įspūdingais auksiniais plaukais mergina – pavyzdys, kad galima įveikti sunkiausią ligą, nugalėti kompleksus ir tapti fotografų mėgstamu modeliu. Net jei apie tai nesvajoji.

Rasos istorija – įkvėpimas tiems, kurie mano kad liga sustabdys, sudaužys svajones. Jai buvo dešimt, kai tėvai sužinojo, kad dukrai – osteosarkoma – kaulų vėžys. Tačiau jai to nesakė. Tada prasidėjo Rasos kelionė per ligonines, kuri truko beveik aštuonerius metus.

Ji nebesuskaičiuoja, kiek teko iškęsti kojos operacijų, bet po jų nesveika koja liko aštuoniais centimetrais trumpesnė... Iki šiol iš atminties bando ištrinti onkologiniame skyriuje praleistas dienas. Vis dar prisimena šoką, kaip po patirtos chemoterapijos nuslinko šviesūs plaukai, o po kurio laiko ataugo... ugniniai!

Užsispyrusi, ligoninės subrendusi mergina tikrai nesvajojo vieną dieną tapti modeliu. Jos istorija – lyg iš Holivudo filmo. Vieną dieną ji su vyru Gediminu atsidūrė Kanadoje, nes šis nusprendė mokytis Otavos kulinarijos meno institute „Le Cordon Bleu“. Neaukštą, be jokio grimo, sportines kelnes ir marškinėlius vilkinčią merginą, įsispyrusią į ortopedines šlepetes, kurių vienos pakulnė aukštesnė, autobusų stotelėje sustabdė modelių agentas Frankas Beginas. Jis lietuvės paklausė, koks jos ūgis ir įkišo vizitinę kortelę.

„Važiavau autobusu, varčiau tą jo vizitinę kortelę ir galvojau: labai faina, bet ne man: juk jis nežino mano istorijos, nematė kojos, – prisimena niūrias mintis. – Tačiau su Franku susitikti visgi nuėjau. Parodžiau koją. „Na ir?“ – agentas nesuprato, ką tuo noriu parodyti.“

Nereikia tobulų kojų, idealios figūros – užtenka tavimi tikinčių žmonių

Otavoje praleistus devynis mėnesius Rasa vadina laimingiausiais gyvenime.

„Iki tol visada galvodavau, kad esu maža ryža, ir dar ta koja trumpesnė, randuoda. Nuolatos jausdavausi nekaip. O ten supratau, kad nereikia tobulų kojų, idealios figūros – užtenka tavimi tikinčių žmonių. – pasakoja. – Mes tiek stresuojame dėl kokio nors spuogelio ar strazdanų. Iš tiesų, kvaili įsitikinimai mums trukdo, psichologinės problemos dėl mūsų neužtikrintumo kaltos.“

Grįžusią į Lietuvą ją pirmas pastebėjo fotografas Darius Gražys. Šiandien Rasa yra pozavusi beveik visiems garsiausiems šalies fotografams, yra buvusi dizainerių Julijos Janus, Liutauro Salasevičiaus, Aleksandro Pogrebnojaus kolekcijų veidu.

„Iš pradžių modelio darbas, mados pasaulis man buvo naujas ir įdomus. Priimdavau beveik visus pasiūlymus. Kai prasidėjo darbų bumas – užsisklendžiau, – prisipažįsta, kad viešumas turi savo kainą. – O dabar rinkdamasi kurį nors darbo pasiūlymą priimti rimtai apsvarstau, vadovaujuosi ir moteriška intuicija. Ir kartais vis dar nesuprantu, kodėl esu įdomi kaip modelis.“

Ilgai galvojau, kad daug kam netinku. Šiandien vargšė koja man – ne minusas, o pliusas.

Rasa vis dar jaučiasi atpažįstama dėl savo beprotiškai ilgų ugninių plaukų, bet pastaruoju metu pastebi, kad fotografai vengia juos eksploatuoti. „Pasirodo, esu įdomi ne tik dėl jų“, – juokiasi. Prisipažįsta, kad jai vis dar labai nesmagu, kad yra tokia mažytė. Jei stovi ant daug sykių operuotos kojos – 159, jei ant kitos – 167 centimetrų ūgio. „Kai atvažiuoju į fotosesiją, dažnas vis dar nustemba dėl mano ūgio. Anksčiau dėl to kompleksuodavau ir vaikščiodavau su aukštakulniais. Tačiau pastaruoju metu pradėjau labiau tausoti savo sveikatą: niekuo nebenoriu apsimesti, nieko įrodyti“, – atvirai pasakoja.

„Ne vienas jaučiasi negražus – kitoks. Dėl to pergyvena ir nežino, kad iš tiesų yra šių dienų žvaigždė. Gal merginos ir svajoja būti manekenėmis ar modeliais, bet nedrįsta bandyti savo laimės, nes turi kompleksų. Šiandien nebėra jokių standartų – modelių reikia visokių, nes rinka labai plati. Aš irgi ilgai galvojau, kad daug kam netinku. Šiandien vargšė koja man – ne minusas, o pliusas, – savo neįtikėtiną istoriją Rasa pasakoja garsiai, nes tiki, kad kam nors galbūt bus įkvėpimas, pavyzdys.