Žurnalistė Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre, gyvenanti Paryžiuje, išleido romaną „Kvėpuoti kitais“ – apie nepritampančią Paryžiuje svetimšalę, su kuria panašumų turbūt ras bet kuri moteris, ilgiau gyvenusi svetur.
Rašytojai dažnai ginasi panašumų su herojais, bet knygos veikėjos Elenos ir autorės Vitos biografijos vos ne identiškos: gyvenimas Vietname, paskui Lione, galiausiai Paryžiuje, vyras prancūzas, ta pati profesija...
Romanas buvo didelis iššūkis. Nors tarsi žinojau, apie ką noriu pasakoti, bet ilgai ieškojau siužeto. Man buvo paprasčiau atkurti tas erdves, kuriose esu ir pati gyvenusi, kurias buvau išjautusi. Saigonas, Lionas, Paryžius – norėjosi parodyti, kad herojė nebijo keisti šalių, leidžiasi į avantiūras, yra atvira pasauliui.
Lygiai taip pat pasirinkau ir herojės profesiją – taip buvo lengviau. Knygos herojė yra Elena, ne aš. Yra dalykų, dėl kurių ji mane erzina, norėčiau ją gerai papurtyti. Yra dalykų, dėl kurių jai nepritariu, taip nesijaučiu, nesitapatinu.
Yra dalykų, dėl kurių ją labai gerai suprantu. Man buvo įdomios tos tikros, beribės emocijos. Kada, kaip jos tampa obsesija, paranoja. Elenos personažas, jos atradimai, klystkeliai, santykis su pasauliu, su praeitimi, su galima ateitimi man pačiai buvo naujas.
Gyveni Prancūzijoje, turėjai prisijaukinti kitą kultūrą. Knygos veikėjai tai visiškai nesiseka, ji jaučiasi visiškai pasiklydusi, o dar ta prancūzų arogancija! Ar dažnai pastebi tokią ten atvažiavusių moterų būseną?
Užsieniečių moterų pasakojimai apie kultūrinius skirtumus, kitokį vaikų auklėjimą, santykius darbe, konfliktus su vyrais, uošviais buvo vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių. Jas glumina ir specifiniai socialiniai kodai, kuriuos reikia kažkaip iššifruoti, nenusilaužti kojos. Prisimenu vieną moters, atvykusios į Prancūziją dėl savo vyro darbo, pasakojimą socialiniuose tinkluose.
Ji net kelis kartus pasikvietė kaimynę su vaikais į svečius, bet niekada nesulaukė atgalinio kvietimo. Pasipylė komentarai, pasakojimai, kaip kitos irgi buvo nusivylusios, neranda draugų tarp vietinių, jos yra arogantiškos, pasipūtusios, šaltos kalės ir panašiai.
O gal prancūzės taip saugosi, ginasi? Jos sako, kad tokios savisaugos nuo sudėtingo pasaulio, formalių bendravimo kodų išmoksta jau vaikystėje, mokykloje. Būna, kad prancūzai bijo savo akcento, bijo kitoniškumo. O kartais jiems tiesiog nereikia jokių naujų draugų, nes turi savo ratą žmonių. Jei prancūzai tau atveria savo namų duris, tai tampa geriausiais, artimiausiais, patikimiausiais draugais. Man būtent taip ir nutiko.