Rašytoja Agnė Žagrakalytė gyvena ne Lietuvoje jau trylikti metai. Į Briuselį ji persikėlė su septynių mėnesių sūnumi, kai vyras laimėjo konkursą ir gavo darbą. Kiek vėliau gimė duktė. Rašytoja gyvenimo užsienyje nesureikšmina, sakydama, kad jaunystėje, kai visas turtas – tik kūdikis ir viena keptuvė, viskas yra lengva.
– Ar gyvenimas Briuselyje padeda ar trukdo kurti? Viena vertus, nereikia dirbti „nuo... iki“, kita vertus, gyvenimas svetimoje terpėje (o gal ji jau tapo sava?) yra iššūkis ar stimulas?
– Mano gyvenimo būdas nuo kūrybos neatsiejamas ir nuo gyvenamosios vietos nepriklauso. Jei kurdama pasijuntu nepakankamai stimuliuojama, galiu „pasistimuliuoti“ išmazgodama langus arba iškepdama kokį prašmatnų pyragą.
Jeigu norite parašyti storą ir rimtą skaitomą knygą, teks dirbti „nuo...iki“, kitaip nieko nebus.
Jeigu norite parašyti storą ir rimtą skaitomą knygą, teks dirbti „nuo...iki“, kitaip nieko nebus. Jei rašau romaną, medžiaga būna surinkta, istorija „vyniojasi“, pabaiga aiški, dialogai sugrupuoti: darbo diena nuo septintos ryto iki ketvirtos popiet, tada greit ką valgomo „sumontuoji“ ir leki vaikų iš mokyklinio autobuso pasiimti. Nei iššūkis, nei stimulas – gyvenimas, kokį pati sau pasirenki.
– Populiarus įsivaizdavimas, kad kuriantys žmonės „skraido padebesiais“. Kaip yra jūsų atveju?
– Manau, kad tiems, kurie „skraido padebesiais“, jau yra taip gerai, kad nė rašyti nereikia. Man patinka rašyti. Jei kada galva rašymui „neužsikuria“ nė po spartaus pasivaikščiojimo su šunimi, tuomet einu veikti ką kita. Visada, kiek save pamenu, turiu padarytinų darbų sąrašą ir jis niekada netrumpėja.
– Ką dabar veikiate?
– Ką tik išsiunčiau straipsnį į „Literatūrą ir meną“ apie Eglės Kačkutės knygą „Svetimos ir savos“, atidaviau du eilėraščius vaikams į antologiją, leidykla „Tyto Alba“ išleido penktąją lietuvišką – iš viso šeštąją – mano knygą. Šįkart tai eilėraščiai, vadinasi „Štai“. Todėl šiuo metu dažniausiai atsakinėju į interviu klausimus, ruošiuosi skristi į Poezijos pavasario atidarymą.
– Kaip tvarkotės su buitimi? Juk auginant vaikus atsiranda daugybė labai proziškos veiklos – maisto gamyba, skalbimas ir kita. Yra moterų, kurios samdo tvarkytoją, kitos ir tuose buities darbuose atranda džiaugsmų arba tiesiog nesijaudina dėl dulkių...
– Gamindama maistą, skalbdama, tvarkymasi atrandu džiaugsmų. Jei kurią dieną tai nedžiugina, nekreipiu dėmesio į dulkes. Pavyzdžiui, žiemą, kai šalta, norisi tik šiltus apkepus virtuvėje kepti. Visi į mokyklas, darbus išeina – dar tamsu, grįžta – jau tamsu – niekas jokių dulkių nė nemato. Aš visada turiu savo tvarkai arba netvarkai pasiteisinimų. Be to, mane dažnai ištinka tvarkymosi priepuoliai pagal įvairias tvarkymosi sistemas. Nei namų tvarkytojų, nei auklių, nei šunų vedžiotojų nesu turėjusi ir nenorėčiau. Noriu savo gyvenimą pati gyventi.
– Ar vadinate save emigrante? Ar ir kaip keičiasi santykis su gimtine ir joje likusiais artimaisiais bėgant laikui?
– Ne, nevadinu. Jei tenka įsivardyti be ilgesnių pasiaiškinimų, tuomet renkuosi repatriantės, ekspatės pavadinimus. Mažiausiai du mėnesius per metus gyvename su vaikais kaime Lietuvoje. Kaitos tiek, kiek viską keičiantis laikas paliečia.
– Ar jaučiatės Belgijoje sava?
– Savo namuose – tikrai taip. Išėjusi pro namų duris nieko nebesisavinu.
– Kaip pradėjote rašyti? Ir ar rašytumėte, jei tektų gyventi Lietuvoje ir dirbti?
– Rašyti pradėjau lengvai. Pirma publikacija, rodos, buvo „Moksleivyje“, tačiau rašytojai man visada rodės gyvenantys kitame, stebuklų, pasaulyje. Į tą pasaulį norėjau dar darželio grupėje, tik nemaniau, kad tai visiems leidžiama, niekas man to nepasakė. Ar rašyčiau, jei tektų Lietuvoje gyventi ir dirbti? Pirmąsias dvi poezijos knygas parašiau Lietuvoje, dirbau tuomet trijuose skirtinguose leidiniuose. „Eigulio dukterį“ rašydama dirbau Europinėje mokykloje. Visaip nutinka.
– Apie ką svajojate?
– Apie visus tuos pasistengus įgyvendinamus dalykus, kurie manęs pasistengus laukia.
– Ar jaučiatės laiminga?
– Esu laiminga.
– Kaip sekasi išsaugoti lietuvybę, ar vaikai jaučiasi esą lietuviai ar labiau europiečiai? Ar jie sieja savo ateitį su Lietuva?
– Vaikai – lietuviai, šeimoje ir mokykloje daugiausia kalba lietuviškai. Mieste – prancūziškai, angliškai. Vyresnėlis ėmėsi lotynų kalbos. Visi mes turime ateities planų Lietuvoje.
– Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Jei lauke – važinėjame kalnų dviračiais, riedučiais, paspirtukais. Salėje –visi, išskyrus mane, užsiima kendo, mes su vyru – iaido. Patinka ilgi pasivaikščiojimai. Muziejai, meno galerijos. Vaikams dabar ant bangos viskas nuo poparto iki šių dienų. Pavyzdžiui, trečiadieniais, kol vyksta suaugusiųjų treniruotė, vaikai laukdami piešia, vėliau visi traukiam į miestą naktipiečių. Šeštadienio ryte, dažniausiai su šunimi, išeiname į mišką. Sekmadieniais lankomės Lakeno katedroje, išklausome mišias. Ji netoli, nuo namų tereikia tik vieną gatvę skersai pereiti. Ir dar daug visokių kitokių mažų ir didelių dalykų, kurie nutinka visiems kartu begyvenant.
– Kuris kurį šeimoje palaikote – jūs savo vyrą ar jis jus? Ir kas didesnis iššūkis tai būtų – darbas „nuo...iki“ ar būvimas mama, žmona ir rašytoja?
– Abu vienas kitą palaikome. Mes net tris darbo dienas iš penkių dirbame namuose, po vienu stogu, pietums susitinkame virtuvėje tų pietų pasigaminti. Rytais prieš darbus, jei šalta, nulekiam į baseiną, jei šilčiau – parke su šuniu prasibėgam. Buvimo mama nei žmona neredukuoja joks darbas: nei „nuo...iki“, nei galbūt mažiau struktūruotas. Jokių iššūkių aš čia negirdžiu. Man nepatinka šūkauti. Aš net kendo negaliu imtis, nes ten reikia šaukti.