Kokios gi toje Lietuvoje žvaigždės? Kas apie jas žino? Kam jos įdomios? Tai kasdien girdime iš komentatorių, bandančių įteigti, kad mūsų įžymybės, palyginti su britiškomis ar amerikietiškomis, – nieko vertos. Nevertos jos nei raudono kilimo, nei televizijos eterio, o šimtas tūkstančių sekėjų instagrame yra tik vargšai iš trečiojo pasaulio šalių, ieškantys nuotakos, kad gautų Europos Sąjungos pasą. Rimtame užsienyje visi iš lietuviškų žvaigždžių tik pasijuoktų, net į gerą restoraną neįleistų.
O jūs pakankamai dėmesio skyrėte šių metų „Žmonių“ apdovanojimų nominantams?
Krepšininkas Domantas Sabonis pasirašė 77 milijonų dolerių vertės sutartį. Tiek pinigų jis gaus per ketverius metus. Lady Gaga uždirba tik truputį daugiau. Danas Rapšys iš kiekvienų varžybų parveža po medalį. Plaukikas užaugo Panevėžyje, kur net nėra padoraus baseino. Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė ir Vaiva Grainytė gavo „Auksinį liūtą“ Venecijos bienalėje – viename svarbiausių meno renginių pasaulyje. Kristinos Sabaliauskaitės knygas mėgsta latviai ir lenkai. Rimvydas Širvinskas-Makalius milijoninį verslą sukūrė iš tinklaraščio. Vaikinas neturi nė trisdešimties, o jau ant menčių paguldė didžiuosius kelionių organizatorius ir tūkstančius žmonių Lietuvoje paskatino pirkti ne mašinas, o įspūdžius. Edvinas Pechovskis-Dynoro sukūrė remiksą, kurį vien „YouTube“ perklausė 636 milijonai žmonių.
Jeigu visi jie būtų ne lietuviai, o britai ar amerikiečiai, manote, apie juos nerašytų didžiausių tiražų žurnalai? Rašytų gal net dažniau ir plačiau. Žurnalistai interviu lauktų mėnesių mėnesius. Naglis Bierancas, ne koks interneto kvailelis, o talentingas šokėjas ir fotografas, esantis už lyčių lygybę, būtų etatinis populiariausių pokalbių šou pašnekovas. Apie Asmik Grigorian jau rašo: operos žurnalas „Opernwelt“ lietuvę išrinko metų dainininke – ir ne kokiame nors mažame miestelyje, o pasaulyje.
Mes, lietuviai, nemokame vertinti to, ką turime. Skaitydama bjaurius komentarus socialiniuose tinkluose, guodžiuosi, kad jie atsiranda tik iš nesupratimo, koks didelis darbas yra sukurti sėkmingą verslą, kai rinka tokia maža; pataikyti į krepšį, kai varžybas stebi milijonai žiūrovų; dainuoti scenoje, kai salėje sėdi prezidentas; pagaliau nueiti į parduotuvę ir apsipirkti, kai visi tik ir žiūri, kokį tualetinį popierių rinksiesi. Vien atsakyti į sekėjų komentarus, kai jų turi šimtą tūkstančių, nėra tokia jau lengva užduotis. Žinomumas – ne tik malonumas, bet ir atsakomybė, nes kai esi aukštai, krinti itin skaudžiai.
Visi mano garsūs pažįstami dirba tiek daug, kad kartais sunku suvokti. Būna, kad porą parų nemiega, nes tuoj parodos atidarymas. Naktį grįžta iš Amerikos, o ryte jau skrenda į Angliją. Vienu metu rašo knygą, scenarijų ir straipsnį, nes kitaip neišgyventų. Negana to, dar reikia kada nors pavalgyti, aplankyti mamą, nuvažiuoti patvarkyti senelių kapų. Taip, įžymybių artimieji irgi miršta. Tiesioginės laidos vedėja per reklamą sužinojo, kad mirė jos mama. Laidą ji vedė iki pabaigos – nepadarė klaidų ir netgi šypsojosi.
„Darytume tą patį bent jau Lenkijoje, būtume turtuoliai“, – kartą pasakė žymus serialų prodiuseris. Bet mes ne Amerikoje ir net ne Lenkijoje. Mes – Lietuvoje, kurioje pusę šalies garsenybių padažo trys tos pačios televizijos grimuotojos. Kurioje žymiausios dainininkės pačios važiuoja pasiimti renginiui skirtos dizainerio suknelės ir laukia transporto kamščiuose. Kurioje režisierius pats įjungia lempą ir džiaugiasi, kad bent nereikėjo jos atsinešti. Mūsų aktoriai, jei reikėtų, patys susikaltų teatro sceną ir uždengtų kulisus aksomo užuolaida.
Po tokių renginių kaip „Žmonių“ apdovanojimai daug kalbama apie drabužius: kieno suknelė gražiausia, kieno figūra dailiausia, gal kas prašovė ir atrodė kaip iš atkampaus kaimo. „Gali pavirsti į arkangelą, kvailį ar nusikaltėlį – niekas nepamatys! Bet jei tau trūksta sagos, tai pamato kiekvienas“, – rašė Remarque apie visuomenės trumparegystę. Taip buvo jo laikais, taip bus visada.