Rašytoja Aneta Anra: „Paleistuvės yra tos, kurios sugeba paleisti“
„Sveiki, lunatikai“, – antradienio vakarą baro „In Vino“ terasoje, iš kurios matosi Nidos pušų viršūnės, Baltijos jūra ir Kuršių marios, sveikinosi aktorius Andrius Bialobžeskis. Afišose, skelbiančiose apie rašytojos ir dramaturgės Anetos Anros naujosios knygos „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ aktoriaus pavardės nebuvo.
Susirinkusiems teatro ir kino aktorius prisipažino, kad knygos skaitymuose turėjusios dalyvauti kolegės – aktorė Gabija Jaraminaitė ir Aldona Vilutytė surado jį Nidos miškuose ir atsivedė perskaityti blogojo berniuko rolę.
Vienas pagrindinių knygos veikėjų, kaip ir Andrius – aktorius. Kas yra šio personažo prototipas rašytoja Aneta Anra neišduoda. Tačiau žinantieji Anetos gyvenimo istoriją gali atspėti...
„Viskas, ką rašiau apie mus, – netiesa. Viskas, ką rašiau apie mus, – švenčiausia tiesa“, – paslaptingai sako itin asmenišką savo antrąją knygą išleidusi Aneta Anra. Knygą iliustravo dailininkė Jolanta Kyzikaitė.
+5Aneta ir vėl žaidžia pavadinimais. Po „Katino Temzėje“ ir pjesės „Bestija žydromis akimis“ – „Paleistuvės“. Greičiausiai būtent taip skaitytojai trumpins ilgą Anetos knygos pavadinimą, o kai kas, galbūt pamanys, jog tai – erotinis ar net pornografinis romanas. „Paleistuvės – nuo žodžio „paleisti“, o ne vien nuo „paleistuvė“, kuris nuolat kartojasi antrojoje knygos dalyje“, – sako rašytoja ir priduria, kad naujoji jos knyga – itin asmeniška, švelni ir liūdna.
Aneta prisipažįsta ypač į antrąją knygos dalį sudėjusi savo sapnus, prisiminimus, netgi žinutes, kurias jai rašė stipriai mylėtas vyras. „Tai istorija apie aistros, geismo ir meilės vandenyną, persmelkta nuojauta, kad jis gali pavirsti į mažą drumzliną balutę“, – sako.
Niurnbergo mergelės įvaizdis – viduramžių kankinimo spintos, į kurias grūsdavo paleistuves, nusidėjėles atsirado Vilniuje, Pilies gatvės kiemelyje. Viename iš jo butų Aneta gyveno su mylimuoju.
„Jame jaučiausi ir laiminga, ir kalta tuo pačiu metu, – išduoda. – Žinojau, kad turiu paleisti, turiu tapti paleistuve – moterimi, kuri paleidžia, nes laimė tėra laikina iliuzija. Esu prieraiši, man sunku trenkti durimis. Juk norisi tikėti, kad tikrai tave mylės visą gyvenimą, kad tavęs ieškojo visus praeitus savo gyvenimus, kad tikrai esi vyrui, kuris tave myli, visas gyvenimas...“
Nidoje, „In Vino“ terasoje knyga pristatyta neatsitiktinai. Didžioji dalis jos čia praėjusią vasarą ir parašyta.
„Žiūrėdama į marias išbraukiau septynis kitus pabaigos variantus, – prisimena Aneta. – Dienomis čia nebūdavo žmonių, sėdėdavau viena prie kompiuterio, o marių, kopų ir jūros deivės man padėjo. Mergina praėjusią vasarą dirbusi ten padavėja neseniai man priminė, ką išgirdusi, kai vieną dieną atnešė kavą – „Eglut, aš sugalvojau pabaigą!“
Ilgai galvota „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ pabaiga nepaliks abejingų. „Draugų klausiu, kaip knyga baigiasi? Visi jie man atsakė skirtingai, džiaugiuosi dėl to. Nors kartais atrodo, kad pabaiga, gyvenime niekas nesibaigia. Nematomi siūlai mus suriša tarpžvaigždinėse galaktikose ir niekaip neišsipainiosi, kad ir kokia paleistuve būtum“, – sako naująją savo knygą skaitytojams pristačiusi Aneta Anra.