Rašytoja Aurima Dilienė su šeima apsigyveno Prancūzijoje: „Reikia drąsos pildyti savo svajones“

Aurima, kada supratote, kad pildosi net iš pirmo žvilgsnio beprotiškiausi mūsų norai?

Labai gerai atsimenu save vaikystėje – buvau tikra svajoklė. Apie trokštamus dalykus svajodavau tol, kol juos gaudavau. Ir tėvams ilgai zyzdavau, jei kažko norėdavau, pavyzdžiui, taip išsiprašiau geidžiamo dviračio. Todėl buvo akivaizdu, kad jei kažko nori, gali gauti, tik kartais reikia ilgiau palaukti, apsišarvuoti kantrybe. Šia taisykle vadovaujuosi iki šiol.

Gimusi svajonė – su gausia šeima keltis gyventi į Prancūziją – iš pradžių neatrodė labai nutrūktgalviška?

Išvažiuoti gyventi į kitą šalį, pakeisti aplinką, išmokti naujų dalykų troškau labai seniai. Tai maždaug trisdešimties metų svajonė. Pirmiausia norėjau išvykti į Ameriką. Paskutiniais metais universitete labai rimtai galvojau baigusi studijas kelti sparnus už Atlanto. Bet taip ir neišvažiavau. Tačiau nuotykių alkį jaučiau visada. Dar būdama šešiolikos, pamenu, savo draugei sakiau, kad noriu būti stiuardesė, nes trokštu keliauti po pasaulį. Manote, šis noras kažkur dingo? Ne. Taigi išvažiuoti gyventi į Prancūziją, kai tiek laukta, man net neatrodė didelis iššūkis.

Kodėl pasirinkote šią šalį?

Galutinį sprendimą išvykti priėmiau labai aiškiai supratusi, kad visgi jau laikas. Prieš tai planavau važiuoti į Daniją dirbti vaikų psichiatre, tačiau per keturis mėnesius reikėjo išmokti danų kalbą. Taip greitai nepavyko, tad likome Lietuvoje. O prancūzų kalbos teko mokytis mokykloje. Tada ir pagalvojau: gal lengviau bus susikalbėti Prancūzijoje? Be to, visada norėjau gyventi ten, kur šilčiau.

Kad mūsų svajonės išsipildytų, kartais reikia daugiau laiko (šypsosi). Dar gyvendama Lietuvoje pradėjau ruoštis kelionei, keisti gyvenimo būdą. Pirmiausia sumažinau darbų krūvį. Iki tol be galo daug dirbau, kas pareikalaudavo daug mano energijos. Atsisakiusi kai kurių darbų atsidariau privatų kabinetą namuose. Tai irgi buvo neįprasta. Pradėjau konsultuoti lietuvius užsienyje. Prasiplėtė galimybių laukas. Taigi buvau visiškai pasiruošusi išvykti.

O kaip jūsų vaikai – entuziastingai priėmė šią žinią?

Su vaikais problemų nekilo, juk jų reakcija dažnai priklauso nuo tėvų reakcijos. Jei mato, kad šiems gerai, problemų nekyla ir jiems. Vaikai nesąmoningai nori, kad gimdytojai būtų laimingi. Be to, jie yra priklausomi nuo tėvų. Jauniausiam sūnui tada buvo ketveri.

Du vyriausieji kūrė savarankišką gyvenimą, tad į užsienį išvažiavome su penkiais vaikais. Vyriausia dukra jau mokėsi Škotijoje ir labai mus drąsino. Galvojau: jeigu ji ten viena susitvarko, neprapulsime ir mes. Žinoma, yra skirtumas išvažiuoti iš namų tada, kai tau aštuoniolika ir kai gerokai virš keturiasdešimt, o dar su penkiais vaikais. Tačiau daug priklauso ir nuo žmogaus. Yra vyresnių labai gyvybingų bei jaunatviškų, o yra ir jaunų anksčiau laiko pasenusių. Be to, vyresnis žmogus turi daugiau atsakomybės, o tai reiškia – ir daugiau galių. Konsultuodama klientus taip pat sakau: jeigu norite būti galingesni, nebijokite gyvenime prisiimti daugiau atsakomybės.

Jūsų vyras taip pat norėjo išbandyti gyvenimą kitoje šalyje?

Su juo kita istorija (juokiasi). Mano vyras, išgirdęs sprendimą apie Prancūziją, neapsidžiaugė. Kadangi jis ir taip daug keliavo po pasaulį, nejautė jokio poreikio kažkur važiuoti iš Lietuvos. Tada pykau. Juk mes dažnai reiškiame nepasitenkinimą tada, kai kažkas daroma ne taip, kaip norime. Matydama, kad pyktis neveikia, įkalbėti vyrą bandžiau gražiuoju. Bet rezultatų nesulaukiau.

Supratau, kad negali už kitą nuspręsti ir nugyventi gyvenimo, net jei esi jam labai artimas. Tada suvokiau, kad drąsiai reikia daryti tai, ką pats nori, ir nereguliuoti aplinkiniams gyvenimo. Vyrui pasakiau, kad abu galime bandyti būti laimingi – tik aš Prancūzijoje, o jis Lietuvoje. Daug porų juk gyvena panašiai. Vyras suprato, kad nejuokauju ir neįkalbinėju. Kadangi jis nenorėjo gyventi be manęs, priėmė sprendimą važiuoti kartu, nors aš jau buvau pasirengusi sekti paskui svajonę ir viena.

Dabar jau iš patirties žinau, kad dažnai norime užkrauti atsakomybę už savo laimę kitiems, bet taip elgtis nereikėtų. Egoizmas yra tada, kai verčiame kitus daryti tai, ką norime, ir visai neegoistiška patiems daryti tai, apie ką svajojame.

Negi jūsų paaugliai nebambėjo, kad atskiriate juos nuo draugų, išvežate į nežinią?

Tik viena dukra sakė, jog visiškai neprašė, kad kažkur išsivežtume. Visgi Prancūzijoje ji neblogai adaptavosi. Ruošiau kelionei vaikus, daug su jais kalbėjausi. Kokie iššūkiai buvo didžiausi? Reikėjo susirasti gyvenamąjį būstą. Kadangi buvau gavusi darbo pasiūlymą, turėjome oficialią galimybę išsinuomoti namus. Priešingu atveju būtų kilę sunkumų. O to darbo Prancūzijoje net nedirbau – supratau, kad tas pasiūlymas buvo kaip iš dangaus siųstas, nes jis, viso labo, atliko tik tam tikro garanto, leidžiančio išsinuomoti namus, funkciją.

Pastebėjau, kad kai gyvenime priimame teisingus sprendimus, t. y. tenkiname savo tikruosius poreikius, visada sulaukiame pagalbos iš aplinkinio pasaulio. Tada nereikia dėti ir daug pastangų. O didžiausias iššūkis buvo prancūzų kalba, juk taip mėgstu bendrauti su žmonėmis, o laisvai prancūziškai nekalbėjau. Teko daug mokytis. Be to, troškau atsakyti į klausimą – ko gyvenime iš tiesų noriu? Prancūzijoje galutinai išsigryninau norus – supratau trokštanti dirbti privačiai su žmonėmis, duoti jiems tai, ką galiu geriausio.

Jau daugiau nei trejus metus gyvenate Prancūzijoje. Kalbos barjero nebėra?

Vaikai prancūziškai kalba puikiai. Dabar dirbame su jais, kad nepamirštų lietuvių kalbos (jos mokosi papildomai). Mums su vyru taip pat sekasi neblogai. Ir rašau prancūziškai jau neprastai – visgi esu rašytoja (šypsosi). Dar vis tobulinu kalbos žinias – lankau kursus.

Prancūzai manęs prašo, kad išversčiau į jų kalbą savo knygą „Laiškai iš Bordo“. Tai taip pat bus man gera praktika. Kaip matote, iššūkių ir toliau netrūksta (juokiasi). O vyras, nors sakė, kad nesimokys šios kalbos, ją puikiai įvaldė ir dirba prancūzų kompanijoje.

Pati laikotės savo pažado dirbti mažiau?

Tikrai taip (šypsosi). Kai viešėjau Lietuvoje, draugė manęs paklausė, ar dirbant mažiau mums užtenka pinigų. Atsakiau, kad daugiau mes neuždirbame, tačiau pinigų mums nestinga, nors tiek pat uždirbdama Lietuvoje vis aimanuodavau, kad vos galą su galu suduriu. Kokia paslaptis? Viskas priklauso nuo poreikių tenkinimo. Kai jų nepatenkini, jauti nepriteklių. Tai labai gerai žinau iš savo profesinės patirties – tenka konsultuoti ir labai turtingus žmones, kurie skundžiasi dėl pinigų deficito jausmo.

Gyvenime taip jau būna, kad jei nepatenkini savo poreikių, uždirbtus pinigus naudoji kažkokioms kitoms užgaidoms įgyvendinti. Tačiau tikrosios reikmės taip ir lieka nepatenkintos. Anksčiau aš ignoruodavau savo poilsio ir pramogų poreikį, nes per daug dirbdavau. Jei nori gyventi harmoningai, reikia ne tik gerai dirbti, bet ir mokėti kokybiškai ilsėtis. Tai lygiaverčiai dalykai. To manęs niekas nemokė. Mano tėvai, kaip ir daugelis tos kartos atstovų, daugiau koncentravosi į darbą. Taigi teko mokytis ilsėtis. Dabar man nieko netrūksta.

Pakalbėkime apie komforto zoną. Vieni žmonės stengiasi iš jos kuo dažniau ištrūkti, kiti sako, kad reikia ją susikurti didesnę – juk gyvenime ir taip streso daug. Ką jūs manote?

Manau, kad abi pusės teisios. Komforto zona – ta vieta, kurioje žmogus įpranta kažką daryti automatiškai. Visi gyvename 95 proc. automatiniu režimu, bet tai normalu, nes taip gyvena dauguma. Jei žmogus labai dažnai daro didelius pokyčius, išeikvoja daug energijos sąnaudų, išgyvena įtampą, jam gresia perdegimo sindromas.

Mūsų įpročiai ir yra komforto zona, tačiau kartais iš jos išeiti naudinga todėl, kad tie susikurti ir automatiškai atliekami veiksmai ne visada mums naudingi. Be to, išsijudinti, žengti žingsnį į priekį naudinga kiekvienam. Išėjus iš komforto zonos ir darant kažką visiškai naujo, tenka sutelkti visas jėgas, pasitelkti visą sąmoningumą.

Ar pati dar turite daug neįgyvendintų svajonių?

Taip, turiu ir kitiems norėčiau palinkėti nesiliauti svajoti, nes tai ir yra žmogaus gyvenimo džiaugsmas bei variklis. Tai kaip gyvenimo bėgiai, kurie tęsiasi, kol gyvename. Kai intensyviau pradėjau keliauti, patenkinau kelionių troškulį. Dabar man tų išvykų nebereikia daug. Atradau ir išsvajotą Ameriką, patiko ji man. Gyventi ten nenoriu, bet padirbėti ketinu. Matau tiek galimybių už Atlanto. Šiais metais į Ameriką dar būtinai nuvažiuosiu.

Taip pat turiu vieną labai realią svajonę – pagal antrąją, ką tik išėjusią mano knygą apie santykius, gimusią iš ilgos profesinės patirties, parengti naują programą klientams. Įsivaizduoju, kad tai bus interaktyvus seminaras apie santykius žaidimo forma. Kai žmonės patys dalyvauja procese, naudos būna daug daugiau. Jaučiu, kad galiu padėti kitiems. Todėl reikia tai ir daryti (šypsosi).