Rašytoja, bestselerių autorė Lucinda Riley: „Niekada neužmirštu, kad laimė yra trapi“

Nuo pirmos pažinties akimirkos Lucinda bendrauja lyg smagi gera pažįstama – ne veltui jaunystėje buvo aktorė. Be to, spalvingame gyvenime patyrusi tiek šilto ir šalto, šiandien ji puikiai suvokia savo vertę, populiarumą ir gerbėjų dėmesį – ši rašytoja buvo turbūt garsiausia tarptautinės Vilniaus knygų mugės viešnia. Bent jau populiariosios literatūros kategorijoje. Jautrūs moteriški jos romanai, kuriuose praeities – protėvių – linija susipina su dabarties, puikiai perkami nuo saulėtos Australijos iki šaltos Aliaskos.

Lucindos vyras ir vadybininkas Stephenas Riley paspaudęs ranką traukia apžiūrėti Vilniaus, o mudvi sėdamės pokalbio jaukiame viešbučio „Kempinski Hotel Cathedral Square“ hole.

Esate labai produktyvi autorė. Nejau dirbate ir tokių knygoms reklamuoti skirtų kelionių metu?

Niekada. Per pastarąsias septynias savaites namuose Norfolke praleidau dvi naktis – keliavau į Norvegiją, paskui – į Australiją, galiausiai su vyru ir vaikais susitikau Tailande, ten visi praleidome dešimt dienų, grįžome namo, tada – savaitė Lenkijoje, Vokietijoje, Latvijoje, galiausiai – Vilniuje. Pastebėjau įdomų dalyką: kurti ir galvoti apie personažus man geriausia lėktuvuose.

Tiesiog tada psichologiškai lengviausia atsijungti nuo pasaulio. Taigi per tas savaites, kai daug skraidžiau, sugalvojau nemažai dalykų jau įpusėtai „Septynių seserų“ knygų serijai. Bet nieko labai neužrašiau. Tik kelis dalykus, kurie telpa į mažutėlę užrašų knygelę, skirtą vertingiausioms mintims.

Jūsų pačios gyvenimas – lyg puikaus siužeto romanas. Turėjote būti labai meniškas ir fiziškai stiprus vaikas, jei nuo trejų iki šešiolikos profesionaliai mokėtės baleto.

Bet pateiksime redaguotą mano gyvenimo romano versiją (juokiasi)? Gal net dar mažesnė buvau, kai mama nuvedė į pirmą baleto pamoką. Visa mano šeima labai meniška. Mama – aktorė, senelio brolis iš mamos pusės buvo vyriausiasis šviesų režisierius Kovent Gardeno teatre Londone. Tarp tokių žmonių tiesiog negalėjau augti nekūrybinga. Baletas buvo mane apsėdęs. Ėjau į visas spektaklių generalines repeticijas. Ir, žinote, tai, ką patyriau, jutau, kokių galimybių tada turėjau, įvertinau tik subrendusi. Kai visa tai vyksta čia ir dabar, atrodo, kad taip ir turi būti, nieko nesureikšmini.

Kai būdama septyniolikos patyrėte kelio traumą, pasaulis turėjo verstis aukštyn kojomis.

Po traumos gal ir galėjau šokti, tik lygis nebebuvo toks kaip anksčiau. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Į mano klasę užsukęs kino režisierius išsirinko dvi merginas ir pakvietė filmuotis BBC serialuose. Viena jų buvau aš. Taigi pasekiau mamos pėdomis ir tapau aktore. Ištekėjau už kolegos Oweno ir... susirgau liaukų uždegimu, jis paguldė mane į lovą. Buvau vos 23-ejų. Ne taip greitai nustatė ligos priežastį – nešiojau ją sukeliantį Epsteino-Barr virusą.

Man jis diagnozuotas tik po kurio laiko, atlikus kraujo tyrimą. Dirbti aktore tuo laiku nebegalėjau. Tuomečiam mano vyrui profesiniai reikalai ne itin sekėsi. Nusprendžiau, kad dienas leisdama lovoje galiu rašyti, – nuo mažumės turėjau puikią vaizduotę, įsijausdavau, jog esu princesė ir keturias kambario sienas mintyse paversdavau gražiausiais rūmais. Rašymas atrodė puiki išeitis susirgus, nes negalėdama kontroliuoti kūno galėjau valdyti bent jau vizijų pasaulį.

Pirmą knygą parašiau ranka lovoje – rašaliniu parkeriu išvedžiojau aštuonis šimtus puslapių. Kartą draugė paprašė paskaityti. Atsakiau: imk, juk negaila, jei tik įskaitysi. Jai rankraštis patiko, parodė jį savo tėčiui, senam rašytojui, o šis nusiuntė savo agentui. Ir – didžiausia staigmena – iškart man buvo pasiūlyta sutartis dėl trijų knygų! Neįsivaizduojate, kokia laiminga tada buvau. Netekusi baleto, paskui – ir aktorystės, pagaliau radau kelią, kai galiu kurti, dirbti, kuo nors prasmingai užsiimti. Juk nebūčiau pajėgusi iš kūrybos žmogaus staiga tapti buhaltere ar chirurge ir iš to uždirbti duonai.

Ir tada pardavėte vestuvinę suknelę, nes reikėjo pinigų senam naudotam kompiuteriui, – juk rankraščius teko spausdinti.

To kompiuterio su mažyčiu ekranu net kompiuteriu vadinti negalima, tiksliau būtų – tiesiog spausdinimo mašinėle. Parašiusi tris sutartas knygas, sukūriau dar septynis romanus Lucindos Edmonds vardu. Bet tuomet vienas po kito gimė du vaikai, atsidėjau motinystei šešeriems metams. Išgyvenome sunkų laikotarpį. Vyras negaudavo darbo, vadinasi, neturėdavome pinigų. Ėmėmės trumpalaikių darbų: jis pardavinėjo mašinas, aš – tualetinio popieriaus ritinėlius. Skolos augo. Pakitus ekonominei situacijai, iš paskolos pirkto būsto negalėjome nei už protingą kainą parduoti, nei išlaikyti. Mums atjungė telefoną.

Kai jau galėjome gyventi iš mano rašymo, pasiūliau vyrui rūpintis vaikais ir leisti man užsiimti tik kūryba. Tai tikrai nepadėjo išsaugoti santuokos – kuriam vyrui patiktų būti šešėlyje, lyg antruoju asmeniu?.. Skyrėmės, persikėliau arčiau tėvų – į Ratlandą. Beje, buvęs vyras vėliau laimingai vedė Graikijoje.

Ratlande išsinuomojau namus, gyvenau su mažais vaikais visiškoje provincijoje ir jutau, kad tuoj tapsiu panaši į po nenusisekusių vestuvių kvaištelėjusia ponia Havišam iš Charleso Dickenso „Didžiųjų lūkesčių“. Kokie dar vyrai? Tenorėjau ramybės su savo vaikais.

Ir tada, kai jums buvo 33-eji, mama panosėje padėjo vienišų širdžių skelbimų puslapį iš sekmadienio laikraščio, bakstelėjo pirštu...

Mama su sese ėmė mane spausti ko nors imtis. Viena pati tikrai nieko nebūčiau dariusi, bet sesuo surinko telefono numerį, padavė man ragelį, jei ne aš, ji būtų palikusi žinutę. Tik skelbimą, kurį pasirašė vyras, vardu Stephenas Riley, išsirinkau aš. Jis skyrėsi nuo kitų, rėkte rėkiančių apie siūlomą gerą gyvenimą ir „Porsche“. Ten buvo parašyta: „Rugpjūtis, karšta, o tu taip pat šį gražų laiką leidi viena?“ „Ir jis man atskambino! – pranešiau mamai su sese visa susijaudinusi. – Bet kaip man elgtis? Aš nemoku... Ir dar oficialiai nebaigti tvarkyti skyrybų dokumentai!“

Jos mane ramino, kad neišsigąsčiau ir nesprukčiau į krūmus. Tais laikais pažinčių skelbimai būdavo be nuotraukų, taigi pasikalbėję telefonu neturėjome supratimo, kaip kuris atrodome. Abu jautėmės keistai, įsivaizdavome, kad jis panašus į Bradą Pittą, o aš – į Gwyneth Paltrow. Po ilgų pokalbių telefonu jutau, kad mano gyvenimas gali pasikeisti. Nurimau suvokusi, kad ne tik aš – visi kiti aplink taip pat turi problemų, kitiems irgi nesiseka tarpusavio santykiai, ne tik mano – ir jų gyvenime vyksta tragedijų, yra pakilimų ir nuopuolių. Apie tai vėliau ir rašiau savo knygose.

Na, o grįžtant prie realaus gyvenimo, turiu pripažinti, kad mano intuicija gera. Tuojau pat suvokiu, kad kažkuris sprendimas buvo klaida, ir stengiuosi kaip nors ją atitaisyti. Tiesą sakant, po pirmųjų vestuvių gana greitai pajutau, kad nereikėjo tekėti. Mudu su vyru priklausėme skirtingoms klasėms – jis, iš darbininkų kilęs aktorius, buvo iš žemesnės. Tikrai dėl tos santuokos nesigailiu – išgyvenome ir labai gražų laiką. Be to, jei ne tas etapas, šiandien būčiau kitokia, nesėdėčiau priešais jus ir nepasakočiau apie knygas ir save.

Jūs su Stephenu atrodote puiki komanda ir darbe, ir gyvenime.

Tikrai taip. Jis puikiai išmano finansus, o aš tam esu visiškai netikusi – pinigai manęs absoliučiai nedomina. Kai reikia priimti su finansais susijusius sprendimus, jis manimi nė gramo nepasitiki, o aš esu laiminga, kad pati neturiu apie tai galvoti. Netikėjau ir netikiu, kad pinigai žmogų gali paversti laimingu, bet kai jų turi, gali apsistoti prabangiame viešbutyje ir jaustis laisvai.

Dirbdama tebeleidžiate sau mažyčius malonumus – pavyzdžiui, taurę rožinio vyno tam tikru laiku?

Tokio tvarkaraščio, kada ką turiu gerti ar užkąsti, reikia, nes mano gyvenime nėra jokios rutinos. Štai šeštadienis, su jumis ir geriu latę, vakar buvau Rygoje, prieš tai – Tailande, Australijoje. Taigi tie gėrimai, kuriuos esu pratusi gerti konkrečiu laiku, mane tarsi įspraudžia į režimą, kad ir kur būčiau. Visur vežiojuosi savo kavos puodelį, net arbatos maišelių ir šiek tiek kavos, jei tokios, kokios noriu, negaučiau. Mažas buteliukas rožinio vyno, kai jam ateina laikas, ir raudonojo – vakarui taip pat su manimi. Tai tokia rutinos iliuzija. Kad neužsimirščiau, jog turiu sėsti rašyti tarp arbatos ir kavos gėrimo, paskui – tarp kavos ir rožinio vyno (juokiasi)...

Atrodote nuostabiai – niekas neįtartų, kad esate keturių jau beveik suaugusių vaikų mama, sveriate tiek pat, kiek aštuoniolikos. Galbūt svoris nekinta ir dėl dietos – netoleruojate glitimo, vadinasi – visko, kur yra kviečių.

Sergu autoimunine liga, dėl kurios negaliu valgyti jokių kepinių, makaronų. Jaunystėje, kai to nežinojau, baisiai kentėjau dėl nesibaigiančių virškinimo sutrikimų. Tada sutikau dabartinį savo vyrą, jis privertė tirtis, aiškintis, kas man išties yra. Per tuos metus prisiminiau taisyklę, kurią buvau išmokusi dar šokdama baletą: svarbiausia – klausytis kūno. Jis siunčia signalus, praneša, kas tau tinka, ko vengti. Šio principo ir laikausi.

Na, o tai, kad išsaugojau jaunystės figūrą, turi privalumų: nereikia leisti pinigų vis didesniems drabužiams (juokiasi). Išties sutaupau: kai kuriems mano rūbams – jau gal dvidešimt metų. Nestorėti padeda ir nuolatinis judėjimas. Net tada, kai kuriu, pirmiausia įrašydama tekstą į diktofoną, visada vaikštau. Ramiai sėdėti tiesiog nekenčiu, užtat vienas didžiausių košmarų – eiti pas kirpėją, nes ten vienoje vietoje reikia išbūti gana ilgai.

Dėl to pas kirpėją lankausi gal kartą per metus. Ir tai – sukandusi dantis. Mane baugina masažai, SPA centrai. Namuose esu užsiėmusi ne tik kai rašau – per abu su vyru turime septynis vaikus, dar – katinas, šuo (turėjome du, vienas, deja, nugaišo). Sekmadienio pietūs pas mus – nelaužoma tradicija. Atvyksta vaikai, kurie gali (kiti studijuoja ar gyvena toli), atsiveža antrąsias puses, užsuka ir mudviejų mamos, taigi kompanija būna nemenka – kokia dešimt žmonių. Prie stalo niekam neleidžiama naudotis kompiuteriais ar mobiliaisiais. Taisyklės tradicijas tik sustiprina.

Dar spėjate ir gaminti?

Tai dievinu! Tiesą sakant, tėra du buities darbai, kurie man patinka, – ruošti maistą ir lyginti.

Kai intensyviai dirbate, rašote ir po šešiolika valandų per parą. Jūsų ligos nuo pervargimo neatsinaujina?

Dairausi medžio, į kurį tai sakydama galėčiau triskart pabelsti: pastaruosius dvejus metus mano sveikata puikiausia. Kūnas visus krūvius pakelia ir kenčia tik dėl vieno dalyko – laiko skirtumo po nesibaigiančių kelionių. Pasijutusi prasčiau tiesiog pamiegu, tai geriausias vaistas. Ir visada reaguoju į menkiausius organizmo signalus. Man patinka budistų posakis, kad kiekvieno kūnas – šventykla, kurioje saugoma širdis. Kiekvieną šventyklą reikia gerbti, ypač kai ji – ne pirmos jaunystės.

Jūsų knygose dažnai pinasi istorija ir dabartis, gvildenama įvaikinimo tema. Gal ji kaip nors susijusi su jūsų šeima?

Istorija man svarbi, pamenu, šeštadieniais Londone mieliau rinkdavausi muziejus nei drabužių parduotuves. O įvaikinimo problematika tiesiog įtraukia ir žavi. Paauglystėje, kai kildavo noras maištauti prieš tėvų tvarką, net buvau įsikalusi į galvą, kad pati esu įvaikinta, bet tą etapą, matyt, daug kas patiria. Rašyti apie įvaikinimą man įdomu. Didžiosios savo dienos pabaigoje visi būsime lygūs, o jei kam nors likimas lemia padėti kitam užaugti, padėti jaustis laimingam, reikia tą ir padaryti.

Žiūrint iš šalies, esate laiminga moteris, sukūrusi laimingą šeimą, užauginusi gražius, protingus vaikus ir realizavusi savo, kaip kūrėjos, poreikius. Ar dar apie ką nors svajojate?

O, Dieve, taip! Net baisu apie svajones kalbėti, nes tikrai esu nepaprastai turtinga. Sau kartoju ir vaikus mokiau, kad laimingiausia akimirka yra ši, dabar, ir visai nesvarbu, kas nutiks rytoj. Rytojaus juk gali ir nebebūti. Mūsų gyvenimas susideda iš pakilimų ir kryčių, aukštyn – žemyn. Jei judėtume viena tiesia linija, reikštų, kad esame mirę.

Kaip sakė Aurora iš romano „Mergaitė ant jūros skardžio“: jei niekuomet nebūtum liūdėjusi, nežinotum, ką reiškia būti laimingai. Taip pat, jei niekada nebūtum sirgęs, nežinotum, kaip gera būti sveikam. Aš patyriau viską – laimę ir nelaimę, ligą. Suspaudusi kumščius kasryt prašau, kad Stephenas ir vaikai būtų sveiki. Tada mes laimingi visi. Bet niekada neužmirštu, kad laimė yra trapi.