Rašytoja Daina Opolskaitė: „Noriu, kad žmogus išnirtų iš kaukių ir šešėlių“
Pastaraisiais metais rašytoja Daina Opolskaitė rašė romanus paaugliams ir štai po beveik dviejų dešimtmečių pasirodė suaugusiems skirta novelių knyga „Dienų piramidės“. Taupia ir stilinga kalba parašytose novelėse autorė meistriškai skrodžia žmonių santykius ir kalba apie pamatinius dalykus kiekvieno mūsų gyvenime.
Į susitikimą ir knygos „Dienų piramidės“ pristatymą autorė kviečia kovo 28 dieną 18 valandą Rašytojų klube Vilniuje. O šįkart D. Opolskaitė atsako į klausimus apie naujausią knygą.
Esate gerai žinoma kaip knygų paaugliams autorė. O štai antroji knyga suaugusiems pasirodė po beveik dviejų dešimtmečių. Kodėl teko laukti taip ilgai?
Taip jau nutiko, kad praėjus penkiolikai metų nuo pirmosios knygos, galima sakyti, vienu ypu parašiau tris knygas paaugliams. Tai lėmė mokykla – vieta, kurioje dirbau ir išdirbau daug metų. Tiesiog savaime atsirado tas poreikis kalbėti paaugliui, būti kartu su juo. Kita vertus, niekada nemaniau, kad parašysiu nors vieną knygą jaunimui, visiškai to neplanavau ir nemaniau galinti. Ir štai pasirodo...
Tačiau tie penkiolika metų nepraėjo šiaip sau. Man atrodo, kad man buvo būtinas laikas subręsti, išsigryninti požiūrį į tam tikrus dalykus, suvokti gyvenimo patirtis ir pamokas. Visi tie pastebėjimai sugulė į tuo metu rašomas noveles – trumpojo žanro kūrinius. Kai jų susikaupė pakankamai, kad išeitų knyga, ėmiau apie tokią tyliai svajoti. Žinojau, kad nebus paprasta ją išleisti, kad bus sunku atkreipti literatūros rinkos dėmesį ir lauks daug uždarytų durų, bet vis dėlto nemaniau, kad reikės tiek išlaukti, kol galų gale knyga pasirodys. Šiandien džiaugiuosi, kad daugelio aplinkybių dėka tekstai prabilo patys už save, buvo pastebėti ir įrodė, jog yra verti knygos.
Sakėte, kad būtent rašydama suaugusiems jaučiatės savimi. Kodėl?
Knygos paaugliams – gražus etapas, malonu jį prisiminti, gal dar kada kokią ir vėl jiems parašysiu, bet dabar jau norisi patyrinėti savo patirtis ir pasaulį, kuriame gyvenu.
Negaliu slėpti, kad jausmas laikyti šią knygą rankose man tikrai ypatingas. Ir kad tai man brangiausia mano knyga. Vartydama jos puslapius tarytum perbėgu mintimis per tuos visus penkiolika metų, o juk tai nėra jau toks trumpas laikotarpis. Per tuos metus daug kas mano gyvenime keitėsi, išėjo ir atėjo žmonės, kūrėsi namai ir šeima, gimė ir augo dukra, patyriau daugybę vidinių virsmų ir vertybių perkainojimų.
Visa tai man primena tie neilgi tekstai – atskiros novelės, parašytos iš labai skirtingų įspūdžių ir atradimų. Laikydama šią knygą rankose, man regis, tarytum žvelgiu į save pačią – iš laiko perspektyvos. Tai labai jaudina! Taip pat aiškiai suvokiu, jog jokia kita knyga nebus kaip ši – tiek išlaukta, nes vargu ar dar kada nors rašysiu knygą penkiolika metų.
Novelėse daugiausiai kalbate apie nelengvus santykius tarp pačių artimiausių žmonių.
Novelę pradedu rašyti vedama jausmo, labai ryškaus prisiminimo ar įspūdžio, kuris neduoda ramybės. Visus vaizdus regiu labai aiškiai tarytum kokiomis vidinėmis akimis. Galiu pasakyti tik tiek, kad teksto rašymas yra energijos iškrova, didžiulė. Dėl to ir veikia skaitytoją vienaip ar kitaip. Ir jeigu pavyksta tai atiduoti, tada svarbiausia problema, idėja iškyla pati į dienos šviesą labai aiškiai.
Man labai svarbios pamatinės žmogiškosios vertybės – be ko žmogus tiesiog nebūtų žmogumi. Mūsų dienomis yra tiek dangstymosi, tiek slapstymosi, tiek kaukių ir maskuočių formų, kad net baugu stebėti žmogaus baimę būti tiesiog savimi. Sielos, minčių ir patirčių nuogumas kelia grėsmę ir baimę. Man labai svarbu, kad parašytas tekstas apnuogintų žmogaus sielą, priverstų jį išnirti patį prieš save iš visų slėpiningų šešėlių.
Jums labai svarbi kalba. Novelės parašytos labai turtinga, sodria kalba.
Nežinau, niekada nemąsčiau, kaip čia man gražiau ar geriau parašyti. Visada rašiau klausydamasi savyje skambančio vidinio balso, pasiklioviau juo. Niekada dirbtinai „nemontavau“ teksto, nes man svarbiau paklusti įspūdžiui, kurį jaučiu ir istorijai, kurią noriu papasakoti.
Pastebėjau tik, kad visai nemoku tuščiažodžiauti, išsiplėtoti, rašau labai aiškiai ir lakoniškai. Suvalkietiškai – taupiai. Dėl to sakinys aštrus. Dar kai kas tai vadina kalbos tirštumu. Bet manau, kad tai labiau ne išsiugdytas, o įgimtas dalykas – toks kalbos jausmas.
Novelė – kiek primirštas žanras. Atrodo, skaitytojai šiandien nori romanų, istorijų. Esate pavadinusi novelę nepaklausiu žanru, bet ėmėtės būtent novelės. Kuo novelė gali įdomi šiandieniniam skaitytojui?
Šiandieninėje literatūroje, mano galva, esama paradokso. Visur garsiai kalbama apie didžiulį gyvenimo tempą, neva sunku viską aprėpti, o ilgi tekstai vargina. Literatūroje siekiama fragmentiškumo, formų paprastumo. Neva šiuolaikinis skaitytojas negeba susitelkti prie ilgų tekstų. Ir vis dėlto trokštama romanų, o trumpojo žanro kūriniai neatkreipia dėmesio. Žinant tokią situaciją novelė kaip tik turėtų būti laukiamas žanras, nes neįpareigoja susitelkti ilgam skaitymui. Galbūt bėda yra kita – tiesiog neturime daug novelistikos ir dar kokybiškos. Novelių ar apsakymų knyga mūsų rinkoje – retas reiškinys. Kita vertus, parašyti gerą ir stiprią novelę – didelis savęs išbandymas. Ir pagaliau trečioji priežastis – novelė niekada nepretenduoja į knygą, nežada autoriui populiarumo, ji tiesiog neapsimoka...