Edita PUSKUNIGYTĖ (30) – jauna rašytoja, debiutavo romanu „Mergina po vidurnakčio“. Romano veiksmas sukasi apie Emą – merginą, kuri nebijo vis kraustytis gyventi į kitus miestus ir ieškoti laimės. Tai istorija apie moterišką draugystę, drąsą priimti kitokius sprendimus ir praeities skaudulius. Tačiau romanas yra šmaikštus, galima apčiuopti ironijos pėdsakų.
Knygoje pasakojama apie jaunos moters kelionę per gyvenimą. Kiek jūsų pačios yra istorijoje?
Gyvename grožio vartojimo amžiuje, kai visa, kas nauja, gražu ir madinga, teikia vertę, kuria įvaizdį, tačiau užgniaužia žmogaus sielą. Šio romano istorija pirmiausia norėjau parodyti, ką žmogus išgyvena šiuolaikiniame, socialinių tinklų tuštybės sumodeliuotame pasaulyje, kai atvaizdas svarbiau už sielą. Vieni įvykiai yra išgalvoti, kiti – tikros istorijos. Manau, ne viena moteris skaitydama atpažins save praeityje ar dabartyje. Norėjau ne tik parodyti, koks kartais banalus ir kupinas stereotipų gyvenimas mus supa, bet ir priminti, kad svarbu nuolat į viską pažvelgti ir iš kitos pusės. Tik tada gali pamatyti, kad uždarytos durys – visai ne istorijos pabaiga, o galimybė keistis.
Didžiausias įkvėpimas rašyti knygą buvo...
...meilė literatūrai ir žmonėms. Romanas yra smagus, šmaikštus, tačiau autorė skaitytojams siunčia ir svarbią, įkvepiančią žinutę...
Ji paprasta – savo laimingas pabaigas kuriame patys. Niekas kitas už mus nenueis to sunkaus kelio. Šiame kelyje svarbiausia išlikti savimi, nebijoti išsilaisvinti iš stereotipų, nustoti gyventi taip, kaip iš jūsų tikisi kiti, ir sau pasakyti, kad asmeninę pasaką kuriu taikydamas savo, o ne kitų primetamas taisykles. Jei reikia – kraukitės daiktus į dėžes kelis kartus, jei reikia – keiskite šalį, darbą, svarbiausia – išdrįskite. Visada esame per žingsnį nuo kitokio gyvenimo. Tik ne visada randame drąsos apsispręsti.
Netikite stebuklingais rašymo ritualais ir metodais?
Ši knyga yra lengvaplunksnė lietuvių literatūros lauke. Parašiau ją per tris mėnesius, dar tiek užtruko taisyti, koreguoti ir panašiai. Pagrindinis mano ritualas rašant – sistemingai ir nuosekliai dirbti kiekvieną rytą. Atvirai pasakius, netikiu, kad prėską stilių ar banalų siužetą gali išgelbėti kokie nors ritualai. Taip pat netikiu, kad kiekvienas gimsta talentingas, tad tik nuosekliu darbu galima tobulėti, mokytis iš klaidų ir augti.
Kokie rašytojai jums labiausiai patinka?
Mėgstu sunkiasvorius rašytojus, kurie turi ką pasakyti, nestokoja nei fantazijos, nei įdomių istorijų. Päras Lagerkvistas, Torgny Lindgrenas, Johnas Maxwellas Coetzee, Michelis Houellebecqas, Herta Müller, Marlen Haushofer, Jorge Luisas Borgesas, Sofi Oksanen, Lena Eltang. Turbūt čia ir sustosiu, nes sąrašas – ilgas.
Ar sulauksime daugiau jūsų knygų?
Kadaise maniau, kad geriausia rašyti į stalčių, nieko nepaleisti į dienos šviesą. Ir negaliu teigti, kad „Mergina po vidurnakčio“ nesuteikė man drąsos. Šiuo metu galvoje – visai kitokios stilistikos ir tematikos kūrinys, tačiau dar nenorėčiau atskleisti detalių. Manau, su kiekvienu kūriniu autorius auga ir tobulėja. Mano tikslas – rašyti ne sau ir ne į stalčių, o skaitytojams.
