Rašytoja Erika Umbrasaitė: „Brangi religija be gliuteno“
Gyvename madingų kulinarinių baimių laikais. Eiti su Marie į restoraną – malonumas ir kančia. Reikia gauti ne tik staliuką, bet ir iš anksto įspėti virėją. Nes ji vegetarė, kartais net veganė, vengia angliavandenių, nevalgo pieno produktų ar jūrų gėrybių, kiaušinių ir t. t.
Gliuteną, laimei, toleruoja. Desertus ir šokoladą dievina, bet sau draudžia. Kartą per pusmetį atsineša persenusio šokolado į mano galeriją ir sako: „Pasidalinkim nuodėmę kartu.“ Nuo minties, kad daro „nusikaltimą“ kūnui ne viena, o su saldumynų net nemėgstančiu žmogumi, turbūt iškart palengvėja.
Kartą restorane, pamačiusi atvaizdą veidrodyje, sušuko: „Dieve, darausi panaši į džiovintą žiurkę, nors valgau taip sveikai. Kodėl tu man nieko nesakei?“ Patvirtinti akivaizdaus panašumo į graužiką neturėjau drąsos. Bandžiau išsisukti mekendama: „Esi panaši į padžiūvusią intelektualią jogę...“
Rimtų sveikatos problemų iki tol neturėjusi Marie prieš keletą metų be medikų pagalbos nutarė, kad laktozė ir daugelis produktų – jos mirtini priešai. Tiesiog užkibo už gražiai įpakuoto, milijonus eurų generuojančio „wellness“ – sveikatingumo mito. Ji su tokiu religiniu fanatizmu skaitydavo etiketes, grauždavo morkas ir kopūstus bei savo dieta kankindavo paauglį sūnų ir vyrą, kad susimąstydavau, ar tik neserga ortoreksija. Liga, kai žmogus įsitikinęs, kad tam tikras maistas nesveikas, todėl vengtinas, ir maniakiškai skrupulingai valgo tik sveikus, ekologiškus, natūralius produktus.
Galiausiai baimių apipinta ir ne visada moksliškai pagrįsta manija tampa psichologine problema ir žmogus, taip svajojęs apie sveiką išvaizdą ir gerą savijautą, iš lėto mumifikuojasi į žiurkę. Nes ortoreksija tėra įžanga į anoreksiją.
Dietologai vis dažniau kalba apie puritoniškų maisto madų ir patraukliai instagrame pateiktų pseudoidėjų dėl sveikos mitybos pavojų. Jie kasdien mato vis daugiau ortoreksijos aukų, pakliuvusių į brangiai kainuojančius ir pelną tiek influenceriams, tiek madingų „sveikų“ produktų gamintojams generuojančius sveikatingumo spąstus.
Taip vieną dieną pasaulis įtiki kokosų aliejaus magija. Ir lieka kurčias mokslininkų įspėjimams, kad tas stebuklingas aliejus ne toks jau ir nekaltas. Verslas džiūgauja. Nes sveikata trykštančios, jaunos, gražios influencerės mums įkalė į galvą: tik madingasis kale kopūstas neša naudą, nors iš esmės sveikatai puoselėti tinka ir gerokai pigesnis kopūstas „vulgaris“. Ginčysimės iki užkimimo, kad penkiagubai už baltą rafinuotą nuodą brangesnis kokosų cukrus – daug sveikesnis, nors jo metabolizmas organizme lygiai toks pat? Vengti gliuteno tapo madinga net ir tiems, kurie neturi žalio supratimo, kas yra ta celiakija. Tiesiog puiku, nes produktai be gliuteno 247 procentais brangesni.
Blogerė Jordan Younger susikūrė žaliavalgiškos mitybos planą, pagal jį gyveno ir dar kitiems pardavinėjo po 25 dolerius. Vieną dieną pradėjo kuokštais slinkti plaukai, nuo saldžiųjų bulvių ir morkų – vienintelių angliavandenių, kuriuos sau leido, pagelto oda ir ištiko ortoreksija. Ji pasveiko ir tapo subalansuotos mitybos guru, bet kai kurie veganai pyko ir net siuntė žinutes su mirties grasinimais už išdavystę. Nes juk fanatiški tikintieji – nesvarbu, Dievu ar morkos galia – alergiški net nuomonių įvairovei.
Pasak britų dietologės Michelle Allison, valgyti gerai – tai valgyti įvairų maistą, intuityviai, su malonumu ir nejaučiant kaltės.
Supraskite mane teisingai: aš ne prieš morką ar sveiką gyvenimą. Aš apie puritonišką fanatizmą ir už mažas nuodėmes. Pati į „McDonald’s“ nevaikštau, cukraus, desertų, pieno nevartoju – neskanu, be daržovių ir vaisių negaliu gyventi. Bet būdama Romoje dieviškos šviežios homemade Gabriele Bonci picos neatsisakysiu. Ir teeina teisuoliai kur nors toliau nuo mano lėkštės skanduoti, kad gliutenas ir angliavandeniai – tai velnias ir nuodas.