Šiuo metu mojuojate iš Malaizijos, Penango, kur žiemoti tikriausiai šilta ir gera. Ir vis dėlto: kodėl žiemoti pasirinkote būtent Malaiziją?
Gabija: Nes ji man – kaip namai, tad ir Justui teko čia apsiprasti. Malaizijoje praleidau septynerius jaunystės metus: tada vadovavau meno centrui, rengiau parodas ir rašiau romaną. Iš prigimties esu rašytoja, bet mane nuolat lydi santykis su menu. Tai šeimos bruožas: mano senelis, brolis ir mama – tapytojai, tėtis – skulptorius, pati baigiau M.K.Čiurlionio menų gimnaziją.
Tačiau čia slypėjo ir konfliktų: kai šeimoje visi menininkai, kiekvienas turi aiškią nuomonę, kas yra tikras menas, o kas ne. Mokykloje daug ką norėjau daryti kitaip, nei mane mokė, nesijaučiau pritapusi. Nenorėjau stoti į Dailės akademiją, nes jaučiau, kad nieko naujo neišmoksiu. Londone studijavau medijas ir antropologiją. Kai baigiau studijas, užėjo didžioji finansų krizė, jauniems absolventams darbų nebuvo, tad pamaniau – trumpam nuvyksiu į Pietryčių Aziją. Užsukau į Penangą aplankyti draugų: savaitgalis virto savaite, mėnesiu... Netrukus jau dirbau, nuomojausi butą ir auginau du šunis. Bet tada atsirado Justas – ir gyvenimas vėl apvirto aukštyn kojomis.
Kokia judviejų pažinties istorija?
Justas: Buvo 2016-ųjų rugpjūtis, nuvažiavau į Neringos muzikos