Rašytoja Indrė Jonušytė: „Jie visur vienodi – mėto kojines ir negirdi, ką moterys jiems sako“
„Vyrai visur vienodi, – neabejoja prieš dvylika metų į klajones po pasaulį iškeliavusi lietuvė Indrė Jonušytė (32). – Taip pat mėto kojines, negirdi, ką jiems sako moterys, bijo mirties ir įsipareigojimų.“ Savo patirtis, išgyvenimus, jausmus ir amžiną meilės ilgesį Indrė jau gerą dešimtmetį mėgina išlieti žodžiais. Lietuvoje neseniai pasirodė penktoji jos parašyta knyga „Prašau, nesudaužyk mano širdies“.
Šią žiemą iš apniukusios ir lietumi rasojančios Belgijos Indrė į savo gimtąjį Panevėžį gal būtų negrįžusi. Tačiau namo parviliojo žinia: jaunajai rašytojai už naujausią jos knygą „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ turėjo būti paskirta 2013 metų išeivijos rašytojo Kazimiero Barėno literatūros premija. Parskridusi į Panevėžį, dabar tarp Belgijos ir Graikijos gyvenanti Indrė sužinojo, kad premija atšaukta. Kadangi iškilmėms jau buvo pasirengta, vietoj premijos įteikimo surengtos knygos sutiktuvės.
„Premija buvo labai netikėta žinia, – sako Indrė. – Niekada nesu nieko laimėjusi, žinau, visi taip sako, bet tikrai nesu. Pamaniau, nauji metai prasideda gerai, o grįžusi sužinojau, kad premija atšaukta. Aišku, kad nusivyliau, bet dabar galvoju, kad ir tai buvo nuotykis. Be to – nemokama reklama, komplimentas iš komisijos nario, literatūros kritiko Regimanto Tamošaičio lūpų. Jis už mane nebalsavo, bet novelių knygą pavadino gera pramogine literatūra. O dar skaitytojų komplimentai – „jūsų knygos vis gerėja!“ ir padėkos.“
Nuo pirmosios savo knygos – „Rožių sala“ Indrė rašo apie tai, ką pati supranta, pažįsta, jaučia. Jos pasakojamos istorijos – itin moteriškos, romantiškos ir erotiškos. Galima manyti, netgi pačios išgyventos, o gal kartais girdėtos vynu aplaistytuose Londono, Atėnų, Rodo ir Santorino salų baruose.
Pristačiusi naująją savo knygą, Lietuvoje Indrė neužsibuvo. Namuose Belgijoje laukė širdies draugas Jonathanas ir keturios katės. Visi šeši žiemas leidžia nedideliame provincijos miestelyje, du šimtus metų skaičiuojančiame name. Vasaromis katės „supakuojamos“ į dėžes ir kompanija keliauja į kitus savo namus Graikijoje, Lefkados saloje.
Indre, ar nenusibosta toks gyvenimas su lagaminais?
Kažin, ar jau kitaip mokėčiau! Prieš dvylika metų iškeliavau pirmą kartą. Vilniaus universitete studijavau tarptautinį verslą, po pirmo kurso išskridau į Jungtines Amerikos Valstijas. Apsistojau Ošen Sityje, įsidarbinau šokolado parduotuvėlėje. Vakarais dar bėgdavau padirbėti padavėja picerijoje, o pavakariais – į sodo grožybių parduotuvę.
Pramokau anglų kalbos, naktimis su bičiuliais spėdavome iki Niujorko nulėkti. Beprotiška patirtis! Gal būčiau Amerikoje ir likusi, bet atsitiko rugsėjo 11-oji. Tą dieną kaip tik buvome pakeliui iš Niujorko į Ošen Sitį. Nesupratome, kas vyksta, dangus apniukęs, policijos keliuose pilna, niekas nieko neaiškina. Grįžę sužinojome, žmonės visi bažnyčiose, atrodė, tuojau prasidės karas. Rusijos ambasados darbuotojai susirinko rusų vaikus, paskui ir mus iškart išskraidino, kai tik pradėjo skristi lėktuvai.
Ar suprantate, ką reiškia iš Niujorko grįžti į Panevėžį?! Dieve, Dieve, galvoju, ką Lietuvoj veiksiu?! Po metų pasiėmiau akademinių atostogų, išvažiavau į Londoną. Paskui grįždavau, vėl išvažiuodavau, vėl grįždavau.
Ar norėjai patikrinti, kokių galimybių suteikia gyvenimas?
Daugelis tas galimybes tada norėjo patikrinti... Pasimokydavau Lietuvoje, Londone nelegaliai padirbėdavau padavėja, vėl į Lietuvą. Baigusi mokslus įsidarbinau oficialiai, Londono viešbučiuose dirbau ir registratūroje, ir rezervacijų vadybininke.
Tačiau Londonas, regis, pasirodė ne ta vieta...
Turėjau draugų, gerą darbą, atlyginimu nesiskundžiau. Kartą nukentėjusi, lietuvių vengdavau. Draugės brolis paprašė, ar negalėtų jo darbdavys į mano banko kortelę pervesti jam atlyginimą, nes jis kortelės neturi. Pasakiau savo duomenis, o paskui paaiškėjo, kad tas vaikinas mano vardu banke išsiėmė kredito korteles.
Londone buvo gera, tikrai, tačiau pilkuma pradėjo erzinti. Ypač po to, kai pirmą kartą išvykau į Graikiją. Su drauge Kretoje radome animatorių darbą. Ji išvyko pirma, bet saloje susipažino su dabartiniu savo vyru, kuris kilęs iš Kipro, o dirbo Rodo saloje. Taigi planai pasikeitė – važiuojame į Rodą! Pusmetį dirbau karaokės bare, tada grįžau į Londoną. Viešbutis mane priėmė atgal į darbą. Prieš Kalėdas jiems reikėdavo daugiau žmonių, įsikūręs šalia garsiosios „Harrods“ parduotuvės, jis būdavo pilnas. Taip gyvenau trejus metus – vasarą Rodas, žiemą – Londonas. Kartais dar nulėkdavau mėnesiui į Tulūzą, mano draugė ten turėjo butą. Kai ji išplaukdavo kruiziniu laivu, butas stovėdavo tuščias, galėdavau jame gyventi.
Prancūzija manęs neužkabino, prancūzų kalba atrodė svetima. Keletą mėnesių praleidusi Stokholme, supratau, jog tai – irgi ne mano miestas. O gyvenimas Graikijoje tiko! Šešis mėnesius juodai dirbi, žiemą iš to, ką uždirbai, gyveni.
Ar tėvai nebarė: gal, dukra, nusiramink, apsispręsk?
Mano tėvai – puikūs, nuostabūs, laisvi žmonės. Mama – rašytoja Tilė Vakarė, tėtis – skulptorius, dailininkas, juvelyras, baldų restauratorius. Jie niekada man nepriekaištavo, na, gal tik močiutė dabar paklausia: „Indre, o kada proanūkiai?“
Trejus metus gyvenai Atėnuose. Ar likti Graikijoje privertė meilė?
Pirmiausia įsimylėjau ne vyrą, o graikų kalbą. Vasaromis Santorino saloje amerikiečiams, australams, britams organizuodavome vestuves. Angliškai kalbėjau puikiai, graikų kalbą supratau, ji man buvo labai graži, bet kalbėti nesiryžau. Juo labiau kad mano buvusieji irgi kalbėjo angliškai.
Vieną žiemą nusprendžiau persikelti į Atėnus, pamaniau, mieste graikų kalbos bus daugiau nei vasarą salose, kur pilna turistų. Tačiau nieko gero iš to neišėjo – apsistojau tarp JAV ambasados ir airiško baro. Kur ten graikai?!
Tada apsisprendžiau – važiuoju į kalnų kaimelį. Slidinėjimo kurorte žiemą dirba tie patys, kurie vasaromis triūsia salose. Slidinėti čia suvažiuoja daugiau vietinių nei turistų. Kalnuose įsimylėjau, mano draugas visiškai nekalbėjo angliškai. Mus ten užsnigo tame kalnų kaimelyje, o kai grįžau į Atėnus, amerikietės draugės juokėsi: „Tu su mumis nekalbėk graikiškai, mes nesuprantam!“
Kodėl nelikai su juo?
Mūsų draugystė tęsėsi dvejus metus. Jis buvo labai jaunas, o kaimelio ramybė vasarą mane trikdė. Numirti galima vienai tarp ožkų!
Per tuos metus Graikijoje turėjai keletą rimtų santykių su graikais vyrais. Gali pasakyti, kokie jie?
Graikai – ne italai ir ne ispanai, saldumo su žiburiu nerasi. Su jais draugaujant reikia daug energijos, niekada negali žinoti, iš kur vėjas papūs. Tada, matyt, buvau labai emocinga, meilės ištroškusi šiaurietė, atrodė, tokios meilės nėra ir būti negali. Jei jos neteksiu, nei aš daugiau taip nemylėsiu, nei manęs nemylės. Kai ištinka tokie jausmai, pradedi daryti nesąmones, elgtis kvailai, savigarba išeina pasivaikščioti, o tau pačiai niekam daugiau nelieka laiko. Tokia meilė sekina, degina, kai jos netenki, darosi baisu. Tada puoli į kitus santykius, į kuriuos tau pulti visai nereikėtų.
Graikai nesišvaisto žodžiais, gali ilgai laukti, kol pasakys, kad myli. Dar ilgiau – kol supažindins su mama. Jei mama nepritars santykiams, nieko gali ir nebūti! Didelius, svarbius žingsnius žengti graikams vyrams – labai sunku.
Vadinasi, tiesa, kaip kad rašai: „Prisijaukinti vyrą – tas pats, kas prisijaukinti džiunglių plėšrūną“?
Mes, moterys, kažkodėl norime, kad vyrai elgtųsi, kaip sumanėme. Bet jam nepasakysi: užsivilk šituos marškinius, o ne anuos, užsidėk kepurę, nes vėjas perpūs, nedaryk to, daryk aną... Vyras – ne šuo, neatsiguls po kojomis, natūrali prigimtis anksčiau ar vėliau duos ženklą. Vargu ar vyrai pasaulyje skiriasi vienas nuo kito. Jie visi mėto kojines ir negirdi, ką moterys jiems sako (juokiasi).
Viena tavo novelės herojė abejoja, ar meilė tikrai yra tikras ir gražus jausmas. Pati tuo tiki?
Meilė yra visokia. Kartais galvoju: kodėl save žeminu? Bet tai – irgi meilės dalis. Kaip ir pavydas, ašaros, pyktis. Jei žmogus rūpi, liejasi emocijos. Meilė graži pradžioje, kai aistra, kai emocijos. Jei viskas gerai, grožio gali rasti ir vėliau – ramybėje, pasitikėjime, vienas kito palaikyme. Bet, oi, kiek visokių baisių dalykų yra meilėje!
Ir vis dėlto dabartinis tavo širdies draugas – ne graikas, o belgas...
Bet sutikau jį Graikijoje. Jo mama pamišusi dėl Graikijos, turi čia du namus. Jonathanas nuo vaikystės su tėvais važinėjo į Graikiją, kalba graikiškai, o prieš mums susipažįstant svarstė į salas persikelti visam laikui.
Dabar Lefkados saloje turime savo namą, vasaromis gyvename jame, o žiemas leidžiame Belgijoje.
Kaip judu susipažinote?
Graži, romantiška, beveik knygos verta istorija. Atėnuose kaip tik išsiskyriau su draugu. „Mergaičių atostogos! – nusprendėme su drauge ir griežtai pridūrėme: – Jokių vyrų!“ Mano draugė Miglė atskrido iš Londono, ryte sėdome į taksi, nuvažiavome į uostą. Sutarėme, kad sėsime į pirmąjį laivą, kuris atplauks. Atsidūrėme Idros saloje. Netrukus išaiškėjo, kad sala – brangi, o mūsų kišenėse – tik keturi šimtai eurų. Visą dieną ieškojome nakvynės, kur klausiame, ten – brangu.
Pavakare prisėdome ant uolų, vienas kokteilis, kitas. Draugė sako: „Pažiūrėk ten, aukštai, koks vaikinas knygą skaito! Tikras Ralphas Fiennesas iš „Anglo ligonio“, mano meilė!“ Užsiropštusi pas jį, Miglė paprašė, kad mus nufotografuotų, ir atsiviliojo žemyn. Paklausėme, gal žino nakvynės vietą. Pasakė, jog turi laisvą kambarį, bet reikės į viršų užlipti tris šimtus septyniasdešimt penkis laiptelius. Ką darysi! Viršuje vaizdas buvo neįtikėtinas, matėsi beveik visa sala. Vaikinas davė kambario raktą, o mes pasikvietėme jį vakarienės. Grįžome visi ryte, o kitą vakarą jis jau sėdėjo bare ir laukė manęs. Į Atėnus parplaukiau dviem dienomis vėliau, o dar po dviejų dienų jis su lagaminais stovėjo prie mano buto durų. Nuo to laiko, jau trejus metus, gyvename kartu. Ir pirmą kartą nesvarstau: o gal nereikėjo, gal tai – ne mano žmogus... Meilė ateina tada, kai jos nelauki (šypsosi).
Norėjai gyventi Graikijoje, o atsidūrei Belgijoje?
Visam laikui apsigyventi Graikijoje kol kas pavojinga, krizė vis dar juntama. Jonathanas Belgijoje užsiima nekilnojamuoju turtu, aš jam šiek tiek padedu, kartu važinėjame po aukcionus. Vasarą Lefkadoje gyventi puiku, bet sezonas čia – tik 75 dienos, o žiemą sala – mirusi. Du savo namo aukštus nuomojame, atvažiuoja smagūs prancūzai, nuolatiniai klientai. Visą dieną paplūdimyje gulėti negali, reikia tvarkyti kambarius, prižiūrėti sodą ir augalus.
Graikijoje augini daržoves?
O, tai man nauja! Kieme turiu daug medinių vazonų, juose klesti pomidorai, paprikos ir salotos. Daržovėmis Graikijoje aprūpina kaimynai, turime senukų britų kompaniją. Su jais vasarą mokomės buriuoti. Mūsų sala – labai graži. Balti paplūdimiai ir turkio spalvos vanduo.
Taip ir įsivaizduoji: žydras dangus, jūra, baltas namelis, atviri langai su plazdančiomis užuolaidomis, prie stalo sėdi mergina ir rašo knygą?
Graikijoje karšta, mes langus laikome uždarytus (juokiasi). Vasarą neturiu laiko rašyti, rašau žiemą Belgijoje. Užsikuriu židinį, kartais netgi du, sėdu prie ilgo stalo ir rašau. Neseniai pradėjau piešti komiksus. Parašiau keletą detektyvinių pasakų vaikams, svarsčiau, kas galėtų iliustruoti. Pati Panevėžyje lankiau dailės mokyklą, mano vyras irgi piešia, jo namuose radau dažų, pieštukų ir popieriaus. Užsikabinau taip, kad keldavausi šeštą ryto ir piešdavau. Detektyvinių komiksų trilogija jau gatava, dabar ieškome, kas ją išleistų.
Studijavai verslo vadybą, o staiga – rašytoja?!
Mama mane paskatino. Iš Londono rašydavau jai ilgus laiškus. Rašyk, sakė, rašyk apie jaunystę, apie keliones, apie meilę, tokių knygų trūksta. Pirmoji – „Rožių sala“ gimė Vilniuje. Buvau grįžusi laikyti egzaminų universitete. Žiema, šalta, niūru, pilka... Per Naujuosius metus grupės draugui pasiūliau savo romaną paskaityti. Jis nepatikėjo, kol neatnešiau. Roko tėvai turėjo leidyklą, netrukus knyga jau buvo išspausdinta. Paskui gimė antra, trečia, ketvirta. Dabar penkerius metus rašiau į stalčių. Norėjosi kažko kito, rimtesnio, metams bėgant nepamatuoto optimizmo juk vis mažėja.
Vieną romaną esu parašiusi anglų kalba, manau, visai neblogas, išsiunčiau jį kelioms leidykloms, bet suprantu, kad konkurencija – begalinė. Nors baigiau verslo vadybą, esu labiau menininkė negu vadybininkė. Savo knygų parduoti nemoku.
Jūsų namuose – net keturios katės. Kodėl ne vaikai?
Kartu esame trejus metus, bet apie vaikus dar negalvojame. Mano draugas žino, kad norėčiau susituokti, kad man svarbu vieną dieną tapti princese balta suknele. Aš žinau, kad jis kol kas nori būti atsakingas tik už mane ir mūsų katinus. Jei atsirastų vaikų, mums reikėtų pasirinkti kurią nors vieną šalį, o to daryti kol kas nenorime. Turiu bičiulių, kurios taip sako: „Mano vyras irgi vaikų nenorėjo, bet kai pagimdžiau ir jis paėmė kūdikį ant rankų, susilydė.“ Aš savo žmogaus apgaudinėti nenoriu. Jei vieną dieną abu prabusime ir nuspręsime, kad savo gyvenimo be vaikų daugiau neįsivaizduojame, jų atsiras.