Rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė: „Iš kiekvieno gyvenimo būtų galima parašyti knygą“

Per dvidešimt metų – tiek prabėgo laiko nuo tada, kai anglų kalbos dėstytoja išdrįso leidyklai pasiūlyti savo rankraštį, – pasirodė ne tik vienuolika Irenos mergautine pavarde pasirašytų romanų, bet ir per keturiasdešimt jos išverstų užsienio autorių knygų (pradedant mafijos kronikų autoriaus Mario Puzo, baigiant jautrių gyvenimiškų istorijų pasakotojos Jodi Picoult). Per tą laiką Irena Buivydaitė užsitarnavo ir skaitytojų meilę: jau dveji metai ji pripažįstama populiariausia lietuvių grožinės literatūros rašytoja – alytiškės knygos Lietuvos bibliotekose buvo išduotos dažniausiai.

Jau dveji metai ji pripažįstama populiariausia lietuvių grožinės literatūros rašytoja – jos knygos Lietuvos bibliotekose išduotos dažniausiai

„Mano gyvenimo faktų knygose tikrai nėra, – purto galvą Irena. – Minčių – taip, galima rasti. Dukra sako, kad skaitydama mano romanus visur atpažįsta mane, aš taip ir kalbu... Nors man taip ir neatrodo. Aš rašau gyvenimiškas istorijas – taip, kaip gyvenime. Tik truputį gražiau. Kol rašau, su herojėmis moterimis susitapatinu. Jei jai blogai, blogai ir man...“

Ji jau nenustemba, kai kas nors gatvėje susistabdęs pasidomi, ar ko nenutiko, nes atrodo tokia liūdna. O Irena, ką tik pakilusi nuo rašomojo stalo ar žingsniuodama link jo, tebuvo panirusi į savo herojės mintis.

„Esu įsitikinusi, kad iš kiekvieno gyvenimo būtų galima parašyti knygą... Mano naujausiame romane „Nebaigta kalnų sakmė“ gydytoja, – jos kabinete pacientai nuolat išsikalba ir pasakoja apie save, – išgirdusi, kaip viena moteris atsidūsta ir sako, jog iš jos gyvenimo išeitų knyga, pagalvoja: „O iš mano – ne, nes nieko jame nevyksta...“ O ji – pagrindinė mano romano herojė...“ – nusijuokia rašytoja.

Popieriaus lapams patikėti gyvenimiškas istorijas Irena pradėjo iš nuobodulio – kai su vyru ir pirmagime atsikraustė gyventi į visiškai nepažįstamą Alytų.

Irenos ir būsimo jos vyro Alfonso keliai susiėjo Vilniaus universitete – drauge su kitais studentais per žiemos atostogas išsiruošė slidinėti į Sibirą. Ekonomiką studijuojantis Alfonsas bendrakeleiviams iškart pareiškė, jog naujoji pažįstama taps jo žmona. O ši nebuvo tokia tikra... Tačiau grįžę iš kelionės jie pradėjo draugauti, o po pusmečio atšoko vestuves.

„Filologės paskaitose nesusiduria su vaikinais – juk tokias studijas renkasi vienas kitas. Tačiau paskutiniame kurse merginas apima paniška baimė – paskirs į kaimą ir turės tekėti už traktoristo... Visos masiškai pradeda tekėti, – kvatoja Irena, paskutiniais studijų metais dažną savaitgalį ėjusi sveikinti žiedus mainiusių bendraamžių. Apie tai ir pasakojama viename pirmųjų jos romanų „Laimingojo namo melodramos“. – Tuomet dvidešimt penkeri atrodė visiška senmergystė. Kai tekėjau, man buvo dvidešimt dveji – vadinasi, dar ne senmergė, spėjau į traukinį, vyras – porą metų vyresnis. Dabar mano jauniausiam sūnui dvidešimt septyneri ir tokių minčių, kad turi žūtbūt parsivesti žmoną, nekyla...“

Po studijų vyras gavo paskyrimą į Alytų, jauna šeima jau augino dukrą, tad suviliojo pažadas, kad iškart gaus ten butą.

Ne iš visų mano prirašytų sąsiuvinių išėjo romanai. Kai kas per tą laiką jau buvo labai pasikeitę, tad istorijos taip ir liko sąsiuviniuose

„Man buvo sunku – miestas nepažįstamas ir atrodė toks nykus, draugų neturėjome. Dabar, kai Alytų prisijaukinau ar jis mane prisijaukino, man labai patinka – žalias, mielas ir tikrai nenuobodus – tiek čia visko vyksta. O tada... Vakarais, kai dukrelė užmigdavo, sėsdavau prie stalo ir rašydavau istorijas, taip pabėgdavau nuo tos kasdienės rutinos į kur kas įdomesnę realybę. Rašiau lyg scenarijus, dialogus.“

Sąsiuvinis po sąsiuvinio – Irenos istorijos nugulė į keletą jų. Apie galimybę šiuos pasakojimus išspausdinti net nekilo minčių, jie vienas po kito atsidūrė rašomojo stalo stalčiuose. „Juk sovietmečiu spausdindavo tik rimtus kūrinius. O čia – paprasti pasakojimai apie kasdienybę...“ – skėsteli rankomis.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, knygynus užtvindė verstiniai meilės romanai – jie buvo graibstomi kaip karštos bandelės. Vienas pirmųjų išleistas ir lietuvės autorės, pasirašiusios Elenos de Strozzi pavarde, meilės romanas.

„Elena – mano šviesaus atminimo tėvelio sesuo, – šypteli pasakodama Irena. – Nežinojau, kad ji rašo. Ji nežinojo, kad ir aš rašau. Kai pamačiau tetos romaną, pagalvojau, o gal ir mano sąsiuviniai ką nors sudomintų? Juk ir aš turiu tiek prirašiusi...“

Irena išsitraukė savo sąsiuvinius, vieną istoriją papildė, apipynė detalėmis, išspausdino mašinėle ir nuvažiavo į „Alma littera“. Koks buvo džiaugsmas, kai po poros savaičių gavo atsakymą, jog leidyklą rankraštis sudomino.

Vyras pirmąjį romaną „Šimtas baltų mersedesų“ perskaitė tik tada, kai leidykla jau rengėsi jį spausdinti. Irena įkalbėjo, jog jis tiesiog privalo žinoti, ką parašiusi žmona, nesvarbu, kad melodraminių pasakojimų ir nemėgsta. Alfonsas ją pagyrė, prisipažino nesitikėjęs tokio rezultato. Ir netgi pasakė, kad ne gėda, jei viršelyje žmona pasirašys jo pavarde. Tačiau Irena buvo įsitikinusi, kad romanas turi būti pasirašytas mergautine.

Trys anūkės – panašaus amžiaus. Juokauju jų sulaukusi svečiuose, kad atvažiavo vertėjos. Tik ne tokios kaip aš, o namų vertėjos

„Ne iš visų mano prirašytų sąsiuvinių išėjo romanai, – šypteli Irena, keletą sąsiuvinių padovanojusi savo gimtųjų Šiaulių literatūros muziejui. – Kai kas per tą laiką jau buvo labai pasikeitę, tad istorijos taip ir liko sąsiuviniuose. Tiesą sakant, dabar beveik visos atrodo tokios naivios.“

Tuomet, kai prieš dvidešimt metų Irena atnešė į leidyklą savo rankraštį, pasisakė esanti anglų kalbos specialistė ir norinti pabandyti versti romanus. „O kadangi maniškis buvo meilės romanas, gavau versti Barbarą Cartland, – nusijuokia. – Bet po dviejų meilės romanų, įrodžiusi, kad sugebu versti, gavau jau sudėtingesnę literatūrą.“

Savąsias knygas Irena mieliau būtų linkusi vadinti ne meilės, o šeimyniniais romanais: „Meilės romanai rašomi pagal panašią schemą: jis turtingas, ji neturtinga. Herojai iš pradžių pykstasi, vėliau įsimyli, bet neprisipažįsta. Dar būna klastinga kenkėja, kuri žūtbūt nori herojaus sau. Ir viską vainikuoja laimingas finalas. Mano romanuose – gyvenimas, o meilė – neatsiejama jo dalis. Rašau apie moters kasdienybę, lūkesčius, troškimus, vyro ir moters, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, netgi senelių ir anūkų santykius, draugystę, išdavystę, gimimą ir mirtį, pastangas pakilti, kai, rodos, taip kruopščiai kurtas pasaulis subyrėjo į šipulius. Man pačiai patinka skaityti „chick lit“. Lietuviško termino apibūdinti šiam literatūros žanrui nėra, tačiau tai nėra meilės romanai. Veikiau – moterų romanai moterims: šiam žanrui galima priskirti Danielle Steel, Dorothy Koomson, netgi Helen Fielding ar Jodi Picoult, taip pat ir mano knygas.“

„Dukra nuo mažens matydavo, kad aš rašau, tačiau vis pabrėždavau – dar negalima skaityti, – pasakoja Irena. – „Kaip negalima?“ – pasipiktino Aušra ir tik suaugusi prisipažino slapčia perskaičiusi istorijas sąsiuviniuose, kai to dar neleidau daryti. Dabar ir ji, ir sūnūs Vilius ir Simas skaito, kai knygos jau būna išleistos.“

Ypač gerai man rašosi prie jūros – nusiteikiu rašyti ir išvykstu savaitei į Nidą. Išeinu pasivaikščioti, atsisėdu ant suoliuko ir rašau į sąsiuvinį.

Jaukiame šeimos name Alytuje Irena likusi tik su vyru, visi trys vaikai gyvena Vilniuje ir tėvus užgriūva tik savaitgaliais. Irena džiaugiasi penkiais anūkais: vyriausiai anūkei – keturiolika, jauniausiam anūkui – kiek daugiau nei pusmetis.

„Trys anūkės – panašaus amžiaus: šešiametė, penkiametė ir keturmetė. Juokauju jų sulaukusi svečiuose, kad atvažiavo vertėjos. Tik ne tokios kaip aš, o namų vertėjos.“ Ar nekilo įkvėpimo rašyti vaikams? Irena purto galvą: „Viena anūkė, jai dabar šešeri, pati labai gražias pasakas kuria, pasakoja prieš miegą kitoms.“

Ir Irenos romanuose atsirado anūkų, pasakojimas dabar sukasi ne tik apie jaunus žmonės, bet ir apie kelias kartas. „Senstu aš, sensta ir mano herojai“, – nusijuokia rašytoja. O draugės neieško pas romanų autorę patarimų? „Greičiau visi nori išpasakoti savo gyvenimo istoriją“, – sako Irena. Tačiau jų pasakojimai tikrai nenugula į knygas: „Nebent man kyla kokia idėja. Kartą draugė papasakojo, kaip važiuodama per Europą autobusu taip susipyko su draugu, kad išsiskyrė. Iškart jai pasakiau, kad man labai reikia šios situacijos, – nebus jokių detalių, bet idėja, kad herojai susipyksta autobuse.“

Daugelis romanuose ne tik ieško autorės gyvenimo atspindžių, bet ir stengiasi atpažinti, ar nebus ko nors aprašiusi iš pažįstamos aplinkos. Vien dėl šios priežasties Irena negreitai pasakojimo veiksmą drįso nukelti į Alytų. Kai tai padarė, per susitikimus su vietos skaitytojais išgirdo ne vieną pagyrimą, kaip tiksliai aprašė vieną ar kitą žmogų, ir net Irenos įtikinėjimai, kad taip tikrai nėra, nepadėjo: „Niekada nerašau apie konkretų žmogų. Kai Alytuje pristačiau savo romaną „Geriausios draugės“, o ten ir pasakojama apie bjauraus būdo vieno savivaldybės skyriaus viršininkę, per pristatymus išgirdau tiek tvirtinimų, kaip vieni atpažino vieną, kiti – kitą. Ir sutapo galybė detalių!“

Kai baigiu knygą, mane apima panika – ką rašysiu toliau? Gal jau nieko naujo nebesugalvosiu? Tačiau vis dar užgimsta naujos istorijos idėja

Irenai rašymas iki šiol yra malonumas. Kai pagauna įkvėpimas, ji pati nepajunta, kaip gula istorijos. „Ypač gerai man rašosi prie jūros – nusiteikiu rašyti ir išvykstu savaitei į Nidą. Išeinu pasivaikščioti, atsisėdu ant suoliuko ir rašau į sąsiuvinį. Nueinu į kopas, vėl rašau. Versdama esu pastebėjusi, kaip autorius pradeda kartotis. Pavyzdžiui, Nora Roberts – ji už mane vyresnė dešimčia metų, o parašė per 200 (!) romanų. Suskaičiavau, kad turėjo kasmet parašyti po penkis romanus... Gal todėl, kai baigiu knygą, mane apima panika – ką rašysiu toliau? Gal jau nieko naujo nebesugalvosiu?

Tačiau vis dar užgimsta naujos istorijos idėja. Romanai – tai kitas mano pasaulis. Narpliodama herojų likimus, aš pati pabėgu nuo savo kasdienybės, susilieju su išgalvota heroje ir... mano gyvenimas tampa daug įdomesnis. Jei pavyksta įtraukti į išgalvotą pasaulį savo skaitytojus, jei moterys gyvena kartu su mano herojėmis, liūdi ir džiaugiasi su jomis, trumpam pamiršta tikrus rūpesčius, bėdas, patiki laiminga pabaiga, užvertusios knygą šypsosi ir kurį laiką vis dar gyvena gražesniame pasaulyje, tada aš jaučiuosi laiminga. Juk toks ir buvo mano tikslas.“