Rašytoja Jolita Herlyn – apie romaną „Žinau, kad nieko nežinau“ bei kūrinio sąsajas su praeitimi

Studijavote filosofiją. Būdama abiturientė galvojau „Į filosofiją stoja arba labai trenkti, arba labai protingi“. Paskui atėjo pamatymas, kad ten stoja ieškantys. Kaip buvo Jūsų atveju?

Buvau šiek tiek priplaukusi (juokiasi). Nors ne, greičiau – ieškanti. Maniau, kad filosofija padės atsakyti į gyvenimo prasmės klausimus. Tada dar nežinojau Karlo Jasperso minties, kad filosofuoti – tai būti kelyje, kur kiekvienas atsakymas užduoda naują klausimą, o galutinio atsakymo nėra. Nuolat klausinėjant siela tobulėja, kol supranti, kad tavo gyvenimo prasmė ir yra gyventi. Aš pati tai supratau, ko gero, apie trisdešimtuosius savo gyvenimo metus.

Studijavote Maskvoje. Ko gero tai nebuvo kasdienis dalykas?

Kai Klaipėdoje sėdau į traukinį Kaliningradas–Maskva, mama šaukė priesakus „Valgyk sriubą ir neištekėk už negro!“. Studijų metais vyko politiniai šalies pasikeitimai – į valdžią atėjo M.Gorbačiovas. Sausas įstatymas. Studentai gerdavo tik arbatą. Kai kartą universitete pagavo girtą aspirantą, kurį buvo gaila išmesti, nes labai talentingas, bet visgi stipriai nusižengė, jam pasakė „Seniau galėjai gerti kiek nori, bet negalėjai kalbėti, dabar kalbėk, kiek nori ir ką nori, bet negerk!“.

Nuėjai į kino teatrą, viduryje seanso įjungia šviesą – patikrinimas. Klausinėja „Ką čia veiki? Kodėl ne darbe ar kodėl nesimokai?“ Taip kontroliavo darbo discipliną. Bet paskaitose buvo visiška diskusijų laisvė. Dėstytojai – apsišvietę, mokantys daugybę kalbų. Mes galėjome skaityti tai, kas buvo draudžiama Lietuvoje, paaiškinant „reikia žinoti, ką mąsto mūsų priešai“. Per istorinį materializmą netgi nagrinėjome, į kokią klasę reikia prisikirti prostitutes (nors pagal ideologiją prostitucijos Tarybų Sąjungoje nebuvo). Egzaminams dažnai ruošdavausi Donskoij vienuolyno kapinėse.

Kapinės labiau žadino filosofines mintis?

Ten rasdavau tylą. Bendrabutyje gyvenau su dviem kubietėm ir patyriau, kas yra tikrasis kubietiškas komunizmas. Tuo laiku neturėjau daug drabužių. Grįžtu kartą į bendrabutį, atidarau spintą, o jame iš dviejų mano sijonų – kabo tik vienas. Gražesniojo nebėra! Pasirodo, kambariokei reikėjo, tad pasiėmė, o jos tautietė, nesuprasdamas mano pasipiktinimo, paaiškino: „Jei Kuboje norime žiūrėti televizorių ir jo neturime, per balkoną įlipame pas kaimynus ir žiūrime ten“.

Kubiečių rytas prasidėdavo nuo švarinimosi procedūrų – pirmiausia, atsisėdusios prie lango jos skusdavo blauzdas ir šlaunis. Pirmą kartą žiūrėjau išpūtusi akis ir negalėjau suprasti, ką jos daro. Po pusryčių kambaryje susirinkdavo visa kubiečių bendruomenė. Egzaminams jie ruošdavosi drauge susėdę ratu – vienas perskaito pastraipą, išverčia į ispanų kalbą, kad kiti suprastų, ir tada visi rusiškai kartoja. Kitas skaito kitą pastraipą ir taip iki vakaro, kurį vainikuodavo aistringi šokiai.

Kartą į Maskvos Lomonosovo universitetą atvažiavo Kubos televizija filmuoti konkurso tarp Kubos ir tarybinių studentų. Dalyvavau jame ir aš.  Šokdama salsą užėmiau trečią vietą, o kubiką rubiką susukau per minutę dvidešimt dvi sekundes.

Skaitytojai į susitikimus su Jumis gali atnešti kubiką rubiką?

Dabar galėčiau sudėti nebent dvi pirmas eiles. Norint sudėti visą, reikalingos formulės, o jos išgaravo iš galvos (juokiasi).

Ar sunku būti ir gražiai, ir protingai?

Kai augau, nepamenu, kad būčiau staipiusis prieš veidrodį svarstydama „Graži aš ar ne graži?“. Daug svarbiau buvo būti protinga ir kūrybinga.

Visada galvojau, kad mano nosis per didelė, dar su kuprele. Šis kompleksas praėjo tik Maskvoje, kai tarptautiniame susibūrime per pietus vienas įspūdingas vyriškis iš Šri Lankos pasakė „Man labiausiai jumyse patinka jūsų nosis“. Norėjau paimti lėkštę ir trenkti jam, nes pamaniau, kad tyčiojasi. Pasirodo, ten tokia nosies forma yra grožio idealas. Paradoksalu, kad kai „susitaikiau“ su savo nosimi, jos ir netekau. Kai man buvo 26 metai, patyriau avariją. Atviras nosies lūžis. Atrodžiau taip, kad brolis nepažino. Po avarijos – operacija ir neliko mano nosies...

Svarbus dalykas, kas paliečia visas, nesvarbu, moteris laiko save gražia ar negražia, yra laikas. Sulaukusi penkiasdešimties metų pradėjau pastebėti ir raukšleles savo veide, ir besikeičiantį kūną. Psichologiškai susitaikyti ir nutarti, kad tai yra gražu, kad tai tavo gyvenimiškos patirties ženklai, nėra lengva. Galima save tuo įtikinti, bet nemanau, kad toks požiūris ateina natūraliai.

Kai kas bando taisyti padėtį švirkšto su botoksu pagalba.

Tada reiktų tai daryti nuolat, bet vistiek ateis metas, kai suvoksi, jog nei laiko, nei savęs apgauti nepavyks. Kai pasišneki atvirai, daugybė moterų prisipažįsta, kad susitaikyti su senėjimu nėra taip paprasta. Reikia iš tikrųjų save įtikinti, kad kiekvienas amžius turi savo privalumų.

Esate minimalistė. Kodėl?

Ko gero didelę įtaką padarė Eriko Fromo knyga „Turėti ar būti“. Man buvimas yra daug svarbesnis nei turėjimas. Džiaugsmą teikia ne daiktai, o gyvas santykis su žmogumi.

Girdėjau daugelio prisipažinimus, kad vaikystėje gyveno neturtingai, tad suaugę bando kompensuoti buvusį nepriteklių turėdami daug drabužių, daiktų ir t.t. Mes gyvenome labai kukliai. Kai mama vežėsi mudu su broliu atostogų į Krymą, ir paskaičiavo, kad kelionėje prie suplanuoto biudžeto trūks pinigų, nuėjo pas kaimynus parduoti kelis kiaušinius, kuriuos dar turėjo šaldytuve. Taip prisidūrė tą trūkstamą pusrublį.

Mano mama labai kūrybingos prigimties, neakcentavo nepritekliaus, o stengėsi mūsų gyvenimą paversti grožio ir džiaugsmo fiesta. Tarkim, dieną prieš jos atlyginimą, kai nebūdavo už ką nusipirkti valgyti, nešdavome priduoti butelius (tada ir pienas buvo stiklo taroje), o mama nupirkdavo tortą su roželėmis už du rublius ir limonado – kad galėtume pasidžiaugti. Ji organizavo karnavalus, puošė namus – iš cigarečių pakeliuose buvusio sidabrinio įpakavimo popieriaus karpė žvaigždes Naujiems metams, raudonos popierinės širdys sužibėdavo languose ir ant šviestuvų gimtadienių proga. Ji iki šiol sugeba namus šventėms taip papuošti, kad visi net aikčioja. Kūrybinis požiūris į gyvenimą ir man yra daug svarbesnis nei daiktų turėjimas.

Visgi, provokuojantis klausimas – ką norėtumėte turėti?

Turėti nenoriu nieko, bet noriu gyventi darnoje su savimi ir aplinkiniais.

Ar keliate sau tikslus kaip rašytoja?

Kiekvieną knygą rašau kaip paskutinę. Man nuostabu, kai kolegos turi po kelias idėjas, ką rašys toliau. Mano galvoje dažniausiai vyrauja štilis. Pirminė idėja naujam romanui ateina nelauktai. Ji visada susijusi su problema, kuri mane jaudina. Ta idėja įjungia mano galvoje kūrybinę mašiną, ir ji veikia savarankiškai – sraigteliai sukasi nuolat ir vis greičiau, nesvarbu, ar valyčiau dulkes, ar plaukiočiau baseine.

Kaip atsirado naujausias romanas „Žinau, kad nieko nežinau“, kurio ašis – #metoo skandalo tema?

Parašyti romaną įkvėpė kita #metoo skandalų medalio pusė – kas vyksta, kai esi nekaltai apšmeižtas ir negali apsiginti? Susimąsčiau, kokia drama vyksta tokio žmogaus viduje? Dar norėjau pažvelgti į pasaulį iš vyro pozicijos, tad šiame romane pagrindinis herojus – filosofijos dėstytojas Marius.

Romano veiksmas vyksta vienoje iš Klaipėdos kolegijų. Skaitytojai, žinodami, kad dėstėte filosofiją Klaipėdos universitete puls ieškoti sąsajų, tyrinėti, ar ten nebuvo #metoo skandalų.  Nuraminsite ar pakurstysite įaudrintą fantaziją?

Nebuvo, tikrai nebuvo. Arba apie tokius niekada negirdėjau. Kai pradėjau dirbti, mūsų katedros vedėjas buvo a.a.Leonidas Donskis. Katedroje buvo penki vyrai, aš vienintelė moteris. Niekada nepatyriau nepagarbaus elgesio. Dažnai katedros kolektyvas susirinkdavo namuose pas mano mamą. Vyko filosofiniai pokalbiai, L.Donskis grodavo gitara. Mano brolis Liutauras Kraniauskas (šiandien jis mokslų daktaras, Lietuvos mokslų tarybos narys) sako, kad tada jis, dar moksleivis, pasirinko sociologijos studijas įkvėptas tų kalbų ir susitikimų.

1991–ais metais į konferenciją Klaipėdos universitete atvyko a.a.Arvydas Šliogeris. Joje kaip klausytoja dalyvavau ir aš. Vilkėjau  plytų spalvos suknelę, kurią pagal „Burda“ iškarpas pasiuvo mama. Medžiagą iš JAV buvo atsiuntę giminaičiai. Ilgis iki pusės blauzdų, pažemintas liemuo ir mano pačios apnertas baltas „kalnieriukas“. Tikra provincijos 50–ųjų metų mokytoja. Kitą dieną A.Šliogeris atsitiktinai sutiko mane gatvėje apsivilkusią džinsais, ir priėjęs pasakė: „Jolita, jeigu nori patikti vyrams, niekada tos suknelės nesivilk“. Tokioje situacijoje šiuolaikinė feministė tikriausiai įsižeistų: kokią teisę turi šis vyras  duoti tokią pastabą, o aš jaučiausi be galo dėkinga. Daugiau tokių suknelių ir baltų „kalnieriukų“ nebenešiojau.

Kaip jautėsi jaunutė dėstytoja greta L.Donskio ir A.Šliogerio?

Kai du grandai kalbasi, vienintelis dalykas, ką protingo galėjau padaryti, tai patylėti. Matyt, toji tyla padarė įspūdį, nes A.Šliogeris vėliau atsiuntė keletą eilėraščių, kur tą tylą ir aukština. Malonu, kai kitą žmogų įkvepi kūrybai.

L.Donskiui jaučiau didžiulę pagarbą, tai buvo be galo subtilus, aristokratiškos laikysenos žmogus, turintis išskirtinį intelektą, fenomenalią atmintį, tobulą muzikinę klausą – prie jo angliškai nebūčiau drįsusi pasakyti daugiau nei „yes“ ar „no“. Galėjau tik džiaugtis, jog teko dirbti kartu.

Kodėl Jūsų romanų pabaiga visada laiminga?

Nelaiminga knygos pabaiga yra stipresnė, skaitytojui palieka didesnį įspūdį. Tikiu žodžio magija, tad dažnai susitapatinusi su herojais vengiu jiems linkėti blogio, arba stengiuosi su jais atsisveikinti tada, kai jų gyvenime nušvinta saulė.

Kita vertus, aplink matau daug besikankinančių žmonių, kuriems reikia psichologinės pagalbos ar bent tikėjimo, kad viskas bus gerai. Laiminga romanų pabaiga skaitytojams dovanoju viltį.